Genovaitė ŠNUROVA Dabar gyvenu kitaip: nebesižvalgau į kalendorius, nebekreipiu dėmesio į laikrodžius, ne visada žinau, kokia šiandien savaitės diena. Rytais keliuosi tik tada, kai nuo gulėjimo paskausta šonus, vakarais guluosi, kai akių vokai tampa tokie sunkūs, taip sukimba blakstienos, kad niekaip neatplėši. Veiklos, žinoma, susirasčiau, bet nieko daryti nenoriu. Kartais visą dieną sėdžiu terasoje […]
Atvirumo valandėlė
Dvi vienos moters kaukės
Genovaitė Šnurova Tik tada, kai esu labai pavargusi, kai užgriūna kažkokia nenusakoma nuotaika arba apskritai nieko nesinori daryti, o tik drybsoti įsmeigus akis į lubų kamputį, įsijungiu televizorių. Ir tai dažniausiai ne dėl to, kad mane sudomino kažkokia pokalbių laida, reportažas ar pasakojimas apie egzotiškas šalis. Tikrai ne. Tiesiog dažniausiai tai būna tik nieko […]
Bumerango grimasos
Genovaitė ŠNUROVA Jaunystėje norėjau kuo greičiau ir kuo toliau išvažiuoti iš gimtojo kaimo, ištrūkti iš itin griežtos tėvų kontrolės ir, kaip dabar sakytų, suvaržytos laisvės. Jokiu būdu nesakau, kad man pas tėvus gyventi buvo blogai. Tikrai ne. Man tik labai nepatiko tai, kad jie iš manęs daug reikalauja, kad aš ne pati planuoju savo laisvalaikį, […]
Varžytuvės su lemtimi
Kai aš pasitaikius progai nusipirkau (gal reikėtų sakyti kitaip – atsipirkau) senelių sodybą, kažkada mano tėvų parduotą svetimiems žmonėms, susipažinau su arčiausiai gyvenančiu kaimynu. Iš karto sakau, kad tas žmogus – keistuolis. Tiksliau, man taip atrodė vos po keleto pažinties dienų. Kodėl? Nustebino tai, kad nenusakomo amžiaus vyriškis toks mažakalbis, kad iš jo netgi dviskiemenį […]
Žmogus, kurįprivalėjau vadinti tėvu
Genovaitė Šnurova Tik ką grįžau iš laidotuvių. Palaidojau tėvą. Tiksliau, žmogų, kurį privalėjau vadinti tėvu, bet to nedariau. Jo nebuvo mano gyvenime, kaip ir manęs jo gyvenime. Žiūrėjau į jo, karste gulinčio, sunykusį veidą ir bandžiau išspausti iš savęs kažkokią emociją – nepavyko. Nieko nejutau. Netgi neapykantos, netgi kažkokio gailesčio. Tiesiog nieko. Nemačiau prasmės veidmainiauti, […]
Ašaros nesugraudino
Genovaitė Šnurova Iš karto sakau – mane paliko vyras. Tiesiog nei iš šio, nei iš to. Pasakė vieną vakarą, kad nebenori gyventi kartu, ir viskas. Aš ilgokai galvojau, kad jis juokauja, bet šaukimas į teismą dėl skyrybų bylos įtikino, kad vyro sprendimas būtent toks.Išskyrė. Į mano ašaras teismas neatsižvelgė. Užteko to, kad vyras tvirtino, jog […]
Pasiklydau tarp dviejų moterų
Genovai Šnurova Visada galvojau, kad vienatvė turi daug pliusų ir labai nedaug minusų: eini kur nori, grįžti kada nori, niekam nesi įsipareigojęs, niekam jokių ataskaitų neduodi, susitinki su kuo nori ir kada nori. Minusais laikiau nebent tai, kad pačiam reikia namus susitvarkyti, skalbti, valgį gaminti. Bet galvodavau, kad viso to galima nedaryti arba daryti retkarčiais: […]
Mintys jausmams išblėsus
Genovaitė Šnurova Tik į pavakarę prisiminiau, kad šiandien mano buvusio vyro mirties diena. Bandžiau prisiminti, prieš kiek metų tai įvyko, bet nesisekė. Daug. Tikrai daugiau nei dešimt, bet kiek tas „daugiau“? Stengiausi tą datą susieti su kokiais nors kitais man svarbiais įvykiais, bet irgi nesėkmingai. Na ir nereikia. Yra svarbesnių dalykų, kuriuos tikrai gera saugoti […]
Gyvenimo korekcijos
Žiema ir ankstyvas pavasaris senjoriško amžiaus žmones pramogomis nelabai lepina, o visiškai apkerpėti taigi nesinori. Nesugalvojusi malonesnio užsiėmimo, sumaniau savo asmeninę biblioteką pertvarkyti. Naujų knygų seniai nebeperku, nes nebeturiu kur jų dėti, o seniai nusipirktųjų ilgokai net nepavarčiau: dulkes lentynose nuvalau ir tuo viskas baigiasi. Žinoma, tik ne šį kartą. Bekilnodama ir iš vienos vietos […]
Liūdna, nesnebejuokinga
Gal ir nebūčiau sugalvojusi iškloti savo minčių, jei ne vienas atsitiktinumas. Sutikta pažįstama moteris papasakojo, kad ją, parko takeliu grįžtančią po darbo namo, sustabdė priešais ėjusi nepažįstamoji ir paprašė duoti jai keturis eurus, nes esą labai skauda galvą, reikia vaistų. Moteris piniginėje teturėjo vieną vienintelį banknotą – 10 eurų, todėl pasakė, kad neturi keturių. Prašytoja […]
