Apie Justo Jasėno knygą … ir gyvenimą pakrašty
Neįtikęs pamokslas
Prisipažinsiu,
Justą Jasėną pažįstu tik iš tolo, iš kelių susitikimų literatūros
vakaruose, iš pluošto ganytojiškų esė „Utenio“ puslapiuose 2016-siais,
tad, imdamas į rankas kunigo ir gabaus literato knygą, pirmiausia
prisiminiau internete perskaitytą Ingridos Nagrockienės straipsnį.
Panevėžio dienraščio „Sekundė“ žurnalistė šių metų liepos viduryje
pasakojo, kaip po vienuolikos dvasinės tarnystės metų Anykščių, Zarasų,
Kupiškio parapijose kunigas J. Jasėnas grįžo į savo jaunystės miestą
Panevėžį. Taip jau nutiko, kad liepos 14-oji, kai pasirodė straipsnis,
sutapo su kunigo J. Jasėno įšventinimo data. 2007-ųjų liepos 14-ąją
vyskupas Jonas Kauneckas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje J.
Jasėnui ir dar keliems jauniems dvasininkams suteikė Kunigystės
sakramentą. Visose bendruomenėse J. Jasėnas pasižymėjo veikla, buriančia
jaunimą, rašė į vietinę spaudą, redagavo ir recenzavo knygas, dalyvavo
rengiant kraštotyros leidinius. Rašyti pradėjęs dar mokykloje, už kūrybą
J. Jasėnas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Trečiojoje knygoje „Surink
iš pakraščių“ autorius kelia egzistencinius klausimus. Tiesa, ieškojimo
temos nesikeičia daug metų. Jos būdingos ir rinkiniams „Užmigdykite mus
Ežeruos“ (2010 m.), „Artumų Erčios“ (2012 m.). Tik kūryba nuolat
laisvėja ir vaduojasi iš šablonų.
Tęsinį skaitykite 2018 08 25 „Utenyje“
Ar diržas – paskutinis argumentas, arba Kaip suvienyti Lietuvą?
Algimantas Siaurusaitis
„Kamonada“ išleido Vytauto Kazielos esė knygą „Paskutinis argumentas“. Redaktorė Genovaitė Šnurova. Viršeliui panaudota Dalios Stalauskienės nuotrauka. Kalbos redaktorė Birutė Siaurusaitienė. Maketavo Remigijus Čepukas. Tiražas 1000 egz. Spausdino Punsko „Aušros“ leidykla.
Neslėpsiu,
kad „Utenio“ trečiadienio numerį dažniausiai pradedu skaityti nuo
trečiojo puslapio. Čia randame rubriką „Mūsų gyvenimo spalvos“. Anksčiau
tai buvo „Redakcijos skiltis“. Jos nuolatinis autorius yra V. Kazela,
kurio geriausi dvidešimt keturi pastarųjų trejų metų tekstai ir sudaro
esė rinkinį „Paskutinis argumentas“. Visiems, kurie užsiprenumeruos
„Utenį“ kitiems metams, žadama dovana – V. Kazielos eseistikos knyga.
Knyga, kurioje yra ką paskaityti, o jeigu Jūs jau draugaujate su
,,Uteniu“, tai galėsite dar kartą prisiminti ir apmąstyti problemas,
kurias pilietiškai ir įtaigiai kelia rinkinio autorius.
„Paskutinis
argumentas“ – pirmoji Lietuvos rašytojų sąjungos nario V. Kazielos
eseistikos knyga. Tiesa, Vytautas seniai valgo duoną, uždirbtą
žurnalisto plunksna, skirtingu laiku redagavo visus tris dabar Utenoje
leidžiamus laikraščius, išleido pasakojimų apie garsiausius Utenos
krašto žmones knygą, yra keliolikos poezijos rinkinių autorius, sudarė
daug kolektyvinių leidinių – tarp kurių ir Molėtų bei Utenos literatų
antologijos, šiemet išleido aštuntąjį almanachą ,,Atokios stotys“ – visa
kūrybinė bibliografija sunkiai tilptų keliuose puslapiuose.
Mano
kukliu išmanymu, esė knyga pagal stilių, raišką ir net formatą – tikra
klasikinė esė, suderinanti piliečio poziciją ir meninę pasakojimo kalbą.
Žanro taisyklės sako, kad esė – rašinys, kuriame autorius samprotauja
moralės, istorijos, politikos, meno temomis, kuriame kritiškai žvelgia į
dabartį, remiasi savo jausmais ir išgyvenimais, ironiškai ar
autoironiškai veda dialogą su skaitytoju, vartoja paraleles,
asociacijas, įvaizdžius. Viso to – su kaupu…
Tęsinį skaitykite 2018 09 08 2Utenyje“
Alyvmedžiai auga ir Lietuvoje

Pas skaitytojus iškeliavo vienuoliktoji Lietuvos rašytojų sąjungos nario Vytauto Kazielos poezijos knyga „Alyvmedžiai“. Ją 500 egz. tiražu išleido VšĮ „Kauko laiptai“ Kaune. Redaktorius Viktoras Rudžianskas. Apipavidalino Inga Paliokaitė-Zamulskienė.
Trumpoje anotacijoje sakoma, kad autorius tęsia mirties ir meilės,
atsisveikinimo, tuštėjimo, vienišėjimo temas, kurios įsivyravo
ankstesnėje poeto knygoje „Vieta ir kiti nutylėjimai“, išleistoje prieš
trejus metus toje pačioje Kauno leidykloje.
Pirmas įspūdis, kad V.
Kaziela šioje knygoje bando sujungti savo, kaip žmogaus, trapumą ir
pasaulio didybę, prieš kurią mes kiekvienas neišvengiamai nusilenksime,
bet su kuria iki paskutinio oro gurkšnio sąmoningomis ir intuityviomis
pastangomis kovosime, nagais ir dantimis kabindamiesi į ledą ir akmenį,
kol mūsų akyse dar švies aušros spindulių nutvieksta vilties viršūnė.
Žmogaus būties laikinumas akistatoje su kalnų, vandenų ir dykumos
stichijomis, žmogaus dvasios sumenkimas, praradus savo namus, savo
aplinką, artimus žmones, vienišumo situacija: „kai lieki vienas su
savimi“ – pagrindinės problemos, meninių priemonių kalba keliamos
knygoje, pagauna, paima į nelaisvę ir nepaleidžia nuo pirmojo iki
paskutinio knygos puslapio.
Knyga labai vientisa. Atrodo, lyg žmogus,
nubudęs sąmonės nušvitimo metą, gilų vidunaktį užsidarė kambaryje, o
durų raktą savo angelui liepė išmesti į prarają, kur tą raktą kažkas
galbūt suras po pusšimčio metų kartu su atitirpusiais alpinistais.
Įspūdis, kad kūrėjas užsidarė ir rašė tyloje, iki ledo skaidrumo
išgrynindamas mintį ir formą, iki grakštaus minimalizmo nušlifuodamas
strofas, bet išsaugodamas jose paslaptingą pulsavimą, primenantį ir
geliantį skausmą smilkiniuose, ir šniokštimą plaučiuose, kai kopi
sudėtingu traversu, sekdamas ne tik savo, bet ir savo žygio bičiulio, su
kuriuo susirišęs viena virve, kiekvieną žingsnį. Žodžiai talpūs, bet
taupūs kaip kiekvienas judesys kalnuose.
Tęsinį skaitykite 2018 09 22 „Utenyje“
Algimantas SIAURUSAITIS

„Kamonada“ išleido aštuntąją almanacho „Atokios stotys“ knygą. Sudarė Vytautas Kaziela. Kalbos redaktorė Regina Katinaitė-Lumpickienė. Viršeliui panaudotos Dalios Stalauskienės darbų nuotraukos. Maketavo Remigijus Čepukas.
„Atokios stotys“ – Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių lietuvių poetų almanachas. Šiemet jame 28 autorių tekstai. Tai daugmaž tradicinė apimtis, tik 2013-ųjų metų leidinyje autorių skaičius perkopė tris dešimtis. Bet čia jau kaip sudarytojui V. Kazielai pasiseka. Sudarymo principas seniai išbandytas: skambini ir prašai. Komponavimo būdas, sudarytojo žodžiais, elementarus – žiūri, kas prie ko labiau limpa. Tiesa, tradiciškai knygą pradeda emigrantai. Airija, Jungtinė Karalystė, Danija, Belgija – tokia likimo iš Lietuvos išvarytų kūrėjų geografija. Prie jų glaudžiasi Sigitas Birgelis, gyvenantis Punske, Lenkijoje, rašantis lietuviškai ir priklausantis Lietuvos rašytojų sąjungai. Literatūros vakarus lankantys uteniškiai S. Birgelį tikriausiai atsimena iš puikios poezijos knygos „Ožkiniai linų mėlynų“ pristatymo, o pavartantys naujas knygas galbūt pastebėjo, kad vis daugiau Utenoje parengtų leidinių spausdinama Lenkijoje, „Aušros“ leidykloje, kuriai ir vadovauja poetas. Sigitas aktyviai veikdamas Lenkijos lietuvių bendruomenėje yra ir vienas kultūrinių tiltų su Lietuva tiesėjų.
tęsinį skaitykite 2018 11 02 „Utenyje“