Atvirumo valandėlė

Tiesa, kurios kiti nežinojo

Vos tik likau našlė, nutariau nebegyventi gimtajame kaime, nes vienai buvo labai sunku tvarkytis. Jaunų, stiprių vyrų kaime nebuvo, todėl vien malkų žiemai pasiruošti labai sudėtinga. Tais laikais dar nebuvo verslininkų, užsiimančių miškų pirkimu ir malkinės medienos apdirbimu. Žodžiu, šeimų vyrai per žiemą kažkaip sugebėdavo apsirūpinti malkomis kitai žiemai. Darbštesni kuro paruošdavo dar daugiau. Pasikinkydavo […]

Atvirumo valandėlė

Įpročiai savaime neatsiranda

Genovaitė Šnurova Jau skaičiuoju paskutinius mėnesius iki pensijos, bet dar tikiuosi padirbėti tame pačiame darbe kokius metelius (jei viršininkas nepaprašys išeiti), todėl susigundžiau atvykti į seminarą buhalteriams (dirbu vyriausiąja buhaltere nedidelėje įmonėje) ir įmonių vadovams apie naujausius mokesčių pakeitimus. Mano darbe tokias naujoves žinoti būtina, nes nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ir taip vožteli per kišenę, […]

Atvirumo valandėlė

Nepamirštamas įvykis

Genovaitė Šnurova Šventėme kolegės gimtadienį. Nebejaunatvišką, žinoma, „rimtą“. Geriau neminėsiu skaičiaus. Bala nematė. Gurkšnojome saldų vyną, juokavome, pasakojome linksmas gyvenimiškas istorijas, skanavome jubiliatės iškeptą tortą ir jautėmės taip, lyg dar būtume neišaugusios iš paaugliško amžiaus. Ne veltui sakoma, kad sensta tik kūnas, o akys ir širdis – ne.Kai jau lyg ir ruošėmės skirstytis, nes vakarėjo, […]

Atvirumo valandėlė

Mes – klystantys žmonės

Genovaitė Šnurova Dabar Aleksas dažnai laiką leidžia aludėje. Ir šį kartą čia susirinkusiems sugėrovams tūkstantąjį kartą pasakos apie dukras, kurios savo gabumais ir užsispyrimu daug pasiekė, yra mylimos ir gerbiamos, sukūrusios gražias šeimas, auginančios vaikus, tai yra Alekso anūkus, kurių jis nematė. Ir, ko gero, niekada nepamatys. O jei ir susitiks kažkuriame gyvenimo posūkyje, tai […]

Atvirumo valandėlė

Nepasiteisinusios viltys

Genovaitė Šnurova Kad paveldėtojai ketina parduoti kitoje kelio pusėje esančius jų giminaitės namus, seniai žinojau. Kaip ir tai, kad ta sodyba daug kas domėjosi, bet tuo viskas ir baigdavosi: atvažiuoja, pavaikšto aplink, įeina į vidų, ten neužtrunka ir išvažiuoja. Nežinau, kas būsimiems jos šeimininkams nepatikdavo, bet naujų kaimynų vis nesulaukdavau. Na, žinoma, namas be patogumų, […]

Atvirumo valandėlė

Ir vėl Naujieji
metai…

Genovaitė Šnurova Kartais pagalvoju, kad gal paroje ne dvidešimt keturios valandos, o gerokai mažiau, kad gal ir žemė greičiau sukasi, nes, rodos, tik ką siautė pavasarinė žiedų pūga, o štai jau vėl Naujieji metai visai šalia. O mano gyvenime metų sandūros laikas nelabai linksmas. Būtent per naujųjų sutiktuves dužo svajonės, griuvo išankstiniai planai, širdį užvaldė […]

Atvirumo valandėlė

Sugrįžimas

Genovaitė Šnurova Rabočiai – mano gimtasis kaimas, kuriame yra dvylika sodybų: šešios vienoje kelio pusėje, kitos šešios – kitoje. Iš jo išvykau į didmiestį tada, kai man tebuvo penkiolika metų. Kartą per mėnesį sugrįždavau aplankyti tėvų. Vėliau, kai jau savo šeimą turėjau, tie apsilankymai tapo gerokai retesni. Kai netekau tėvų, namą pardaviau. Praėjusią vasarą po […]

Atvirumo valandėlė

Vienatvės kodas

Mano darbas susijęs su komandiruotėms. Kartais ilgalaikėmis. Būna, netgi apsidžiaugiu keletui dienų išvažiavusi į toli nuo sostinės esantį miestą, nes tai puiki proga ištrūkti iš didmiesčio šurmulio, pabūti tarp niekur neskubančių žmonių, su jais pasikalbėti apie gyvenimą provincijoje, apie žmonių bendravimą, pamatyti to krašto išskirtines vietas, susipažinti su istorija. Dažnai pagaunu save galvojant, kad jei […]

Atvirumo valandėlė

Ilgas kelias į laimę

Genovaitė Šnurova Dvi mažo kaimelio šeimos, gyvenusios labai netoli viena kitos, puikiai sutarė: vieni kitiems talkino ūkio darbuose, kartu šventes šventė, į bažnyčią važiavo, vieni kitų vaikus krikštijo. Tiesa, jų sodybos buvo atskirtos gal senolių sodintų labai aukštų eglių juosta, todėl kaimynai negalėjo matyti vieni kitų, bet, reikalui esant, galėjo susišūkauti. Dažnai būtent taip ir […]

Atvirumo valandėlė

Tremties išblaškyta šeima

Genovaitė Šnurova Mažo kaimelio kapinėse kažkas retkarčiais sutvarko Kazio kapą. Tą greičiausiai padaro greta palaidotųjų artimieji, nes, be abejo, supranta, kad nebėra kam jį aplankyti…… Šalia kapinaičių esantis nedidelis kaimelis – Kazio gimtinė. Čia jis augo dar su dviem jaunesnėmis seserimis ir pagranduku broliu.Kazio motina buvo siuvėja, o tėvas stalius, garsėjantis ne tik puikiu savo […]