Atvirumo valandėlė

Ištylėtas skausmas

Kai pirmajam tremties ešelonui žmones rinkdami šio žiauraus akto vykdytojai sustojo prie Bukauskų sodybos ir, lodydami šunis, beldėsi į duris ir langus, Augustės su dukrelėmis namuose nebuvo. Ji buvo išvykusi paviešėti pas motiną. Tolimon kelionėn, ne savo valia išsiruošęs, išvyko vienas iš miego pažadintas, gerai dar nesuvokęs, kas įvyko, Augustės vyras Antanas, buvęs ne tik […]

Atvirumo valandėlė

Jaunystė grįžo daugiau nei po penkiasdešimt metų

Į Ažubalių kaimą Adelė Rukšytė atvyko vos baigusi  mokytojų seminariją. Apie jaunos mokytojos atvykimą kaime seniai žinojo, todėl laukė kaip kokios ponios. Vaikų, kuriems jau buvo laikas eiti į mokyklą, buvo užtektinai, bet mokytojo nebuvo. Todėl į už ketverto kilo[1]metrų esančią geležinkelio stotelę, kurioje iš traukinio turėjo išlipti mokytoja, jos pasitikti buvo pasiųsti patys gražiausi […]

Atvirumo valandėlė

Išgalvota meilė

                      Dabar mane gelbsti nedarbingumo pažymėjimas. Nebesijaučiu didele ligone, bet visiems, norintiems mane aplankyti, sakau, kad prie visų kitų ligų prisidėjo dar ir gripas. Taigi yra didelė tikimybė užsikrėsti. O iš tikrųjų tai nesergu aš jokiu gripu. Ir nesirgau. Tiesiog nenoriu, kad kas nors pas mane ateitų. Kol kas nenoriu nieko matyti, su niekuo kalbėtis. […]

Atvirumo valandėlė

Tada, kai nelieka nieko

                      Tik dabar pastebėjau, kad bute visiškai tamsu. Galėčiau atsikelti, paspausti baltą mygtuką ir viskas pasikeistų. Tikrai galėčiau, betgi visa savo esybe jaučiu, kad nenoriu to daryti. Tiesiog net krustelėti nenoriu. Kažkokia nesuprantama jėga laiko mane savo gniaužtuose ir nė neketina paleisti. O aš, tiesą sakant, nė nemanau jai priešintis…                       Tuščioje galvoje keistai susiraizgiusi […]

Atvirumo valandėlė

Iš pasaulio sugrįžus

                      Pasakoju įspūdžio pagautas. Po dienos kitos gal jau nebenorėsiu dalintis savo pastebėjimais. Ne dėl to, kad norėčiau kažką slėpti, bet gal viskas jau bus susigulėję, apsikloję naujais įspūdžiais, naujomis patirtimis. Taigi…                       Tik ką grįžau iš vadinamosios svajonių šalies. Kitaip tariant, iš pasaulio. Buvau ten, kur tarpukariu išvyko ir (dažniausiai) pasiliko dauguma mūsų tautiečių. […]

Atvirumo valandėlė

Kaimynystės  rebusai

                      Dažna lapkričio diena – lyg gerokai neprimatanti senutė, kuri niekaip neapsisprendžia, ar pagaliau užsimerkti, ar dar pabūdrauti valandėlę kitą. Gal ir gerai, kad tokiomis akimirkomis, kai iš tikrųjų sudėtinga suprasti, ar vis dar diena, ar jau vakaras, lyg ir savotiška erdvė mintims atsidaro. O juk kiekvienas mes turime apie ką pagalvoti, ką prisiminti, ką […]

Atvirumo valandėlė

Ežio nepaglostysi

                      Tamsiais rudens vakarais dažnai ilgai nedegu šviesos. Ir ne dėl to, kad aplinkiniai galvotų, jog manęs nėra namuose. Tiesiog man netgi jaukiau sėdėti tamsoje, mėgautis vienuma ir leisti mintims klajoti visais mano jau nueitais gyvenimo keliais. Kojomis (jas labai skauda) tiek neapibėgiočiau, o mintimis viską galiu…                       Kai netgi mintys pavargsta šokinėti nuo vieno […]

Atvirumo valandėlė

Sudaužytas puodas

                      Šiandien jaučiuosi lyg gerokai per anksti ir tikrai ne vietoje išsiskleidęs gėlės žiedas. Kitos gėlės dar net pumpurų nesukrovė, o aš išsistiebiau tokia visa spalvota lyg kokia išsišokėlė ir su nepaaiškinamu vidiniu nerimu dairausi į rūkuose paskendusią tuštumą, kuri, jaučiu, tęsiasi gerokai toliau, nei nematoma horizonto linija. Savijautą blogina jau beprasidedanti rudens niūruma, kažkokia […]

Atvirumo valandėlė

Kryžiaus merga

Vis dar negaliu atsistebėti, kad savo močiutės gyvenimo istoriją sužinojau tik tada, kai pati įžengiau į aštuntą dešimtį. O ir tai įvyko visiškai atsitiktinai. Jei mano bene dešimtmečiu vyresnė pusseserė nebūtų sugalvojusi suorganizuoti giminės susitikimo, jei tas susitikimas nebūtų pradėtas šventomis Mišiomis gimtinės bažnyčioje, tai prisiminimai apie močiutę ir tebūtų likę tik vaikiški. Kitaip sakant, […]

Atvirumo valandėlė

Skaudžiai žvyruoti meilės keliai

                      Dienomis aš jo nematau nei kažkur išeinančio, nei iš kažkur grįžtančio. Nežinau, ką jis veikia, kur būna. Nežinau ir to, kodėl niekas pas jį neateina, kodėl ir jis pats netgi į kiemą kojos nekelia. Tiksliai žinau tik tai, kad jis tame name, esančiame tiesiai prieš mano langus, tikrai yra. Tikrai, tikrai. Ir ne bet […]