Pasakoju įspūdžio pagautas. Po dienos kitos gal jau nebenorėsiu dalintis savo pastebėjimais. Ne dėl to, kad norėčiau kažką slėpti, bet gal viskas jau bus susigulėję, apsikloję naujais įspūdžiais, naujomis patirtimis. Taigi…
Tik ką grįžau iš vadinamosios svajonių šalies. Kitaip tariant, iš pasaulio. Buvau ten, kur tarpukariu išvyko ir (dažniausiai) pasiliko dauguma mūsų tautiečių. Manau, kad net įvardinti to geografinio taško žemėlapyje nereikia, nes patys be jokių pastangų iš pirmo spėjimo pataikysite. Taip, tai Amerika…
… Tuomet buvau gal kokių dešimties metų kaimo vaikas. Tą magišką ir savotiškai paslaptingą žodį „Amerika“ buvau girdėjęs ne kartą, nes tėvai jį minėdavo pokalbiuose su atvykusiais giminaičiais. Labai retai (manau, kad kartą per metus arba dar rečiau) tėvas iš kažkur atsinešdavo kažkokią dėžę, kurią vadino irgi man nežinomu žodžiu – siuntinys. Tuomet tas žodis „Amerika“ būdavo tariamas gana dažnai. Man buvo labai įdomu, kas yra toje dėžėje, todėl stengdavausi atsidurti kuo arčiau jos, bet mama mane nuvarydavo šalin. Man telikdavo tik iš toli stebėti, kaip suvažiavę giminaičiai kažką iš tos dėžės greitai ištraukdavo, vieni kitiems rodydavo, o kartais priešingai – stengdavosi slėpti, kad kitiems į akis nekristų… Būdavo, kad susipykdavo.
Kartą namuose kilo kažkoks šurmulys. Tėvas lyg ir bandė ramiau laikytis, o mama savo susirūpinimo nė nemanė slėpti. Aš iš nuogirdų supratau tik tiek, kad atvažiuoja kažkokie giminaičiai iš tos paslaptingos Amerikos ir kad jiems bus leista dieną kitą paviešėti pas mus.
Na ir prasidėjo… Mama su draugėmis šveitė visas namų kertes. Kai pamačiau plaunant sienas, pagalvojau, kad gal ir stogą plaus. Netgi buvau susirūpinęs, kaip mama ant jo užlips. Prisipažinsiu, buvau pagalvojęs, kad, ko gero, mane ten užkels. Tai bent įvykis būtų, bet mano svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Neplovė…
Tada mama iš turtingiau gyvenančių kaimynų skolinosi pačius gražiausius jų turimus indus (man atrodė, kad ir mūsų niekuo ne prastesni), kabino naujas užuolaidas, kažkur išnešė nelabai gražiai atrodančius baldus, o vietoje jų atsirado nauji (kai svečiai išvažiavo, juos išnešė, mat irgi buvo skolinti), o man buvo prigrasinta net pirštu nieko neliesti. Kolūkio pirmininkas leido paskersti kolūkio kiaulę. Tada mama ir dar dvi moterys iš skerdienos gamino skaniausius patiekalus. Žodžiu, lakstė visi kaip patrakę…
Tą dieną, kai turėjo atvažiuoti laukti svečiai, mūsų kieme iš kažkur atsirado du lengvieji automobiliai. Didžiajame kambaryje ištiesti stalai buvo apdengti irgi, manau, skolintomis staltiesėmis (tokių pas mus nebuvau matęs), apkrauti valgiais ir gėrimais. Tėvams pirmininkas leido keletą dienų į darbą neiti. Išsipustę giminaičiai tokia neeiline proga irgi buvo kažkaip pasirūpinę laisvadieniais, nes namo niekas neskubėjo.
Pagaliau sulaukėme… Na, ir prasidėjo…
Nieko aš ten nesupratau, niekas man nieko neaiškino, bet vakare svečiai išvažiavo į Vilnių. Mama net apsiverkė, nes gretimame tuščiame name ji buvo paruošusi nakvynės vietas svečiams: nauja naujytėlė patalynė, pūkinės antklodės, deficitiniai apklotai, kilpiniai rankšluosčiai… Žodžiu, buvo pasiruošta (pagal tuometines galimybes) aukščiausiu lygiu. Ir štai…
Man atrodo, kad tie garbieji svečiai pas mus svečiavosi dar dvi dienas (be nakvynės, žinoma), giminaičiai irgi niekur nesitraukė: sėdėjo visi už stalų, valgė, gėrė, netgi dainavo. Mama suplukusi lakstė aplinkui, stengėsi, kad niekam nieko netrūktų.
Kai gal trečiosios dienos vakarą svečiai susiruošė atsisveikinti, mama ir kai kurios kitos moterys net apsiašarojo, bučiavo atvykėliams rankas ir vis spėliojo, ar dar gyvenime bus lemta susitikti…
Užtat giminaičiai niekur neskubėjo. Visi dar susėdo už stalų, o kai išgerto alkoholio kiekis jau suteikė progą kalbėti be užuolankų, ėmė koneveikti atvykėlius – esą tikėjosi gausią pinigų, dovanų…
Kai kitą rytą atsibudau, nei svečių, nei valgių ant sta jau nebebuvo. Po kurio laiko pastebėjau, kad ir automobilių kieme nebėra… Po dienos kitos ir senieji mūsų baldai į namus sugrįžo, ir mūsų indai ant stalo atsirado. Žodžiu, gyvenimas sugrįžo į įprastines vėžes…
… Nuo to laiko praėjo daug dešimtmečių. Dabar jau mano anūkai vyresni už tuometinį mane. Su užjūrio giminaičiais visą tą laiką palaikėme, pasak mano brolio, bendravimo siūlelį: tai mes jiems kokį laiškelį parašome, tai jie mums kokį atviruką atsiunčia…
Prieš kurį laiką sugalvojau, kad reikia nuvažiuoti pas giminaičius į Ameriką. Mano gyvenimas jau į saulėlydį krypsta, todėl atidėlioti paprasčiausiai nebėra laiko, o pamatyti senelių išsvajotą šalį labai norisi. Parašiau giminaičiams, gavau trumputį atsakymą – atvažiuokit.
Vykau su sūnumi, nes aš anglų kalbos nemoku, o ir tokioje kelionėje, kai artimas žmogus šalia, saugiau. Kai šiaip taip nusigavome pas giminaičius, mus pasitiko žilagalvė moteris, prisistačiusi namų tvarkytoja. Ji buvo įspėta apie galimą mūsų viešnagę, todėl įleido į didžiulius namus (suskaičiavau aštuonis kambarius) ir liepė laukti šeimininkų.
Žinoma, susipažinti teko iš naujo. O tada giminaitė Marija paklausė, ar gersime kavos, ar arbatos. Paprašėme kavos. Atnešė. Tikrai skanios. Prie kavos gražioje vazoje – sausainiai…
Sėdėjome, kalbėjomės. Tiksliau, kalbėjo jie ir mano sūnus, o aš tik sėdėjau ir klausiausi – jie nekalba lietuviškai, o aš angliškai. Nors, tiesą pasakius, tai ir kalbėtis nelabai buvo apie ką: jie nė kiek ne blogiau žino Lietuvos reikalus, o apie giminės šaknis ar dar tebegyvenančius giminaičius nė neužsiminė.
Suprantama, jie net nepasiūlė apsistoti pas juos. Gerai, kad sūnus apie tai iš anksto buvo pagalvojęs, todėl rezervavo vietas nebrangiame viešbutyje. Vėliau išsiaiškinome, kad pačiame pigiausiame. Gerai, kad giminaičiai to nežinojo, o tai jų akyse būtume atrodę visiškais skurdžiais.
Po Ameriką keliavome savarankiškai. Per dvylika viešnagės dienų giminaičiai tik du kartus mums pasiūlė papramogauti drauge. Iš pradžių labai išgyvenome, kad jie mums, galima sakyti, neskiria dėmesio, o kartu su jais apsilankę pasiūlytų pramogų vietose, netgi apsidžiaugėme jų nedėmesingumu (taip mes įvardinome situaciją), mat už pramogas turėjome susimokėti patys…
Priešpaskutinį mūsų viešnagės vakarą giminaičiai mus pakvietė kartu pavakarieniauti. Ne jų namuose, suprantama, o restorane su įspūdingu interjeru. Apsidairęs aplink, supratau, kad sąskaita už vakarienę bus irgi įspūdinga. Bijojau, kad širdis nesustotų sumą išgirdus. Žvilgtelėjęs į sūnų, supratau, kad ir jis panašiai jaučiasi…
Laimei, viskas baigėsi gerai – giminaičiai sumokėjo visą sumą.
Kai kitą dieną prieš išvykdami dar užsukome pas juos atsisveikinti, pamatėme, kad mūsų atvežtos lauktuvės tebestovi ant staliuko tame kambaryje, kuriame pirmą viešnagės dieną gėrėme kavą: įpakavimai praplėšti, pasižiūrėta į vidų, bet iki galo niekas neišpakuota. Dar spėjau pagalvoti, kad kažin ar neišmes visko mums išvažiavus…
… Dar ir dabar galvoju, kad mes, lietuviai, kartais sutikdami svečius persistengiame. Pažangusis pasaulis, vadinkim taip, gyvena kitaip: dirbtinės šypsenos, dirbtinis nuoširdumas, skirtingas supratimas apie bendravimą, vaišingumą, svečių sutikimą ir pagaliau giminiškus santykius. Pasaulėkim…
Genovaitė ŠNUROVA