Nors mano darbo valandos neįrėmintos į jokį „nuo iki“, bet namo kartais grįžtu vėlokai. Taip buvo ir tą kartą. Ėjau neskubėdama, vis į žvaigždėtą dangų galvą užversdama. Nors jau buvo netoli vidurnakčio, bet kažkokia nematoma jėga stengėsi lėtinti mano žingsnius ir priversti ilgiau mėgautis akimirka. Turiu pripažinti, ne dėl to, kad oras buvo puikus, tiesiog namuose manęs niekas nelaukė… Kai jau pravėriau vartelius ir klestelėjau ant suoliuko, ketindama dar pasigėrėti rugpjūčio naktimi, išgirdau tylutėlį verksmą čia pat už mano kiemą nuo kaimynų skiriančios gražiai prižiūrimos gyvatvorės. Po minutėlės aš jau buvau kaimynų kieme. Be didelio vargo įžiūrėjau po šakota obelimi neįgaliojo vežimėlyje sėdinčią ir tyliai verkiančią kaimynę Nijolę. Prieš keletą metų ją ištiko insultas. Pavyko išgyventi, bet ligos pasekmės liko: kaimynė visiškai nevaldė kairiosios kūno pusės, o ir dešinioji, pasak jos pačios, ne visada klausydavo, sutriko kalba.
Pamačiusi mane Nijolė bandė nusišluostyti ašaras ir netgi nusišypsoti, bet sekėsi sunkiai, o prabilti dar sunkiau. „Tai… gi gro… gro… žžžiuosi žžžžvaig… žžždėtu dddan… gum“, – supratau, ką skiemenuodama bandė pasakyti kaimynė. Paskui ji mostelėjo ranka į namų pusę. O ten girdėjosi skambus juokas, grojo muzika, kažkas kažkam prisiekinėjo ištikimybę, linkėjo sveikatos ir siūlė už tai išgerti.
Prisiminiau, kad būtent tą dieną Nijolės vyro Jurgio gimtadienis. Kitaip sakant, šventė. O žmoną (gal kad linksmybėms netrukdytų) neįgaliojo vežimėliu išvežė į lauką ir, ko gero, pamiršo…
Nežinojau, ką man dabar daryti. Mielai būčiau kaimynę nusivežusi į savo namus, bet neįsivaizdavau, kaip su tokia transporto priemone įveikti laiptus. Supratau ir tai, kad aš ir įnešti į vidų jos negalėsiu. Į jos namus įvežti būtų paprasta, nes ten yra nuovaža, bet nežinau, kaip į jos pasirodymą sureaguotų neblaivi kompanija.
Radau išeitį, gal ir ne pačią geriausią, bet nieko protingesnio tuo metu nesumąsčiau: atsistūmiau ją į savo kiemą, apgaubiau vilnoniu pledu ir prasėdėjau šalia jos visą naktį. Kalbėjomės, bandėme juokauti, daug ką prisiminėme…
… Kai aš įsikūriau namuose šalia Nijolės ir Jurgio sodybos, jie buvo neseniai susituokę. Nijolei tai antroji santuoka. Pirmasis jos vyras žuvo avarijoje, kai jų dukrai tebuvo vienuolika metų. Našlė stengėsi, kad nei jai pačiai, nei mergaitei nieko netrūktų. Nors į išvaizdžią ir darbščią moterį ne vienas vyras buvo „akis padėjęs“, bet Nijolė pati sau buvo pasižadėjusi daugiau netekėti. Na, nors iki to laiko, kol dukra taps savarankiška, kol jau galės pati užsidirbti.
Nijolė dirbo kaip pašėlusi. Po darbo kolūkio kontoroje ji pasinerdavo į savo ūkį. Laikė tris karves, keletą prieauglių, pulkelį avių, arklį, tvarte žviegė keletas kiaulių, sodino daug bulvių, įvairiausių daržovių. Visa tai parduodavo, o gautus pinigus taupė.
Suaugusi dukra įsidarbino mieste, bet gyveno kartu su motina. Net savaitgaliais niekas nematė jos laukuose ar darže. Užtat motina dirbo nugaros neištiesdama.
Praėjus keletui metų į kolūkį atvažiavo pusamžis agronomas. Moterys tuojau sukluso, bandė išsiaiškinti vyriškio šeiminę padėtį, bet pavyko sužinoti tik jo vardą. Jurgis. Kolūkis jam skyrė nedidelį butą daugiabučiame name. Smalsios kaimynės ilgainiui nusivylė: niekas paskui agronomą, pasak jų, neatsekė. Kai jau niekas nebelaukė kažko neįprasto, kažko nekasdieniško, pačios akyliausios pastebėjo, kad Jurgis vis dažniau suranda progų užsukti į Nijolės kabinetą, nors atrodė, kad jų nesieja jokie darbo reikalai.
Dar po kurio laiko Jurgis pastebėtas Nijolės namuose, vėliau – netgi bulviakasio talkoje. Šitas įvykis daug ką nustebino, nes agronomas niekada niekam netalkindavo, nors kaime buvo ir daugiau vienišų našlių.
Nijolė ilgokai kratėsi artimesnės draugystės su Jurgiu, bet vyriškio būta kantraus. Gal todėl vestuvių nereikėjo ilgai laukti…
Darnus šeimos gyvenimas tetruko vos porą metų. Netrukus visi pastebėjo, kad alkoholio nevartojęs agronomas ėmė juo piktnaudžiauti. Netgi į darbą kartais neišeidavo. Tada ir paaiškėjo, kad jis kitame rajone turėjo šeimą, kad žmona jį paliko, nes neištvėrė jo smurto, nuolatinių girtavimų. O ir iš darbo buvo atleistas būtent dėl šios priežasties. Likęs be šeimos ir be darbo, Jurgis netgi gydėsi, kodavosi. Pasiekęs teigiamų rezultatų, įsidarbino kitame rajone, taigi mūsų kolūkyje, ir, ko gero, manė, kad čia niekas nieko apie jį nesužinos.
Gal ne veltui sakoma, kad buvusių alkoholikų nebūna. Užtenka kartą paragauti ir vėl viskas iš pradžių. Šiuo atveju, ko gero, taip ir buvo.
Nors Nijolė visiems girdint žadėjo palikti Jurgį, jei jis ir toliau gers, poslinkių į gerąją pusę nebuvo matyti. Tiesa, į darbą jis visada stengėsi ateiti, tik nebe viską padarydavo taip, kaip priklauso. Tuo netruko pasinaudoti jo pavaldiniai.
Nijolė elgėsi priešingai. Ji su dar didesniu užsispyrimu dirbo savo namų ūkyje. Pinigus už parduotus gyvulius, daržoves taupė konkrečiam tikslui – nedideliam butui mieste, o vyrą planavo palikti šiuose namuose. Tesižino…
Kai iki svajonės įgyvendinimo tetrūko tik „paskutinio lašo“ (susirasti tinkamą butą), atsitiko nelaimė – Nijolę ištiko insultas. Ganykloje moteriai melžiant karves. Jurgis jos pasigedo tik kitą dieną, supratęs, kad niekas jam neparuošė pusryčių.
Nijolę surado tik tos dienos popietę. Intensyvios slaugos palatoje ji išgulėjo apie dešimt dienų. Kai jau visi manė, kad moteris neatsigaus, įvyko mažas stebuklas – Nijolė atgavo sąmonę. Po ilgų gydymosi mėnesių sanatorijose, po medikų konsiliumų buvo aišku, kad su Nijolės sveikata nieko gero. Ji negalės gyventi savarankiškai.
Jurgis lyg ir buvo metęs gerti, lyg ir buvo susirūpinęs žmonos sveikata, bet kai suprato, kad kitaip nebebus, paskubėjo išparduoti visą žmonos turėtą ūkį, o pinigus, žinoma, pasiliko sau.
Nijolės dukra, kurį laiką pagyvenusi mieste, vėl sugrįžo į motinos namus. Tiesa, iš pradžių parvažiuodavo tik porą kartų per savaitę, o vėliau vis dažniau ir dažniau, kol galiausiai nusprendė atsisakyti gyvenimo mieste.
Po keleto mėnesių Nijolė pastebėjo, kad dukra, iki tol nemėgusi patėvio, ėmė labai meiliai į jį žiūrėti. Jurgis irgi nevengė podukros dėmesio. Netrukus Nijolė buvo įkurdinta viename namo kambarių, o dukra ir Jurgis nebesislapstydami apsigyveno kartu…
Nijolė puikiai suprato, kad jie be jokių skrupulų leidžia jos santaupas linksmybėms, kad gyvena vargo nematydami, kad patys nelabai stengiasi užsidirbti, o ją skanesniu kąsneliu palepina vis rečiau ir rečiau. Na, nebent kas nors lieka nuo jų stalo…
Tą rugpjūčio vidurnaktį, kai Nijolę užtikau lauke verkiančią, dukra ir Jurgis, pasikvietę draugų, kaip jau minėjau, šventė jubiliejų. Nijolei toje šventėje neatsirado vietos…
Genovaitė ŠNUROVA
