Atgailos rožės

Kapinių tarpuvartėje susitikau liekną, gerokai žilsterėjusį „antros jaunystės“ vyrą. (Antrosios jaunystės žmonėmis vadinu tuos, kurie, mano manymu, peržengę septintos dešimties metų slenkstį.) Aš ėjau iš kapinių, o jis į kapines. To vyro rankose buvo didžiulė puokštė baltų rožių. Prasilenkdama pagalvojau, kad tas žmogus man kažkur matytas. Ne, mūsų keliai tikrai niekur nebuvo susikirtę, bet vis tiek aš jį kažkur mačiau. Gal ne dabar, gal prieš trisdešimt metų, bet tikrai mačiau. Tiesą pasakius, jau po keleto minučių dėl to galvos nesukau: mačiau, tai mačiau, didelio čia daikto. Lyg mažai būtų kažkur matytų žmonių.
Po kurio laiko tas pats vyras į kapines nešė metalo meistro (o gal jo paties?) padarytą masyvią, labai menišką žvakidę. O kai ir trečią kartą tą vyrą pamačiau kapinėse su didele baltų rožių puokšte, nebeatlaikiau… Sekiau jį akimis, stebėjau, prie kurio kapo jis tas gėles padėjo, tada ilgokai pastovėjo nuleidęs akis į žemę, o paskui, taip ir nepakėlęs galvos, lėtai išėjo iš kapinių. Manau, kad nebereikia sakyti, ką aš tada padariau. Žinoma, kad „tiesiu taikymu“ nuėjau prie to kapo. Perskaičiau paminkliniame akmenyje vardą ir pavardę ten palaidotos moters ir viską supratau. Prisiminiau, kur aš tą vyrą mačiau ir netgi kokiomis aplinkybėmis…
… Angelė buvo pati jauniausia iš trijų mano kaimynų dukterų. Ir dvi vyresnėlės buvo labai gražios mergaitės, o pagrandukė – tikrai išskirtinio grožio. Gaila, kad tuomet dar niekas net nekalbėjo apie manekenes, o tai ne viena grožio industrijos firma dėl jos būtų susirungusi. (Tęsinys 2021 03 13)