Klasės draugų susitikimas po trisdešimties metų

Genovaitė ŠNUROVA. Kvietimą į klasės draugų susitikimą po trisdešimties metų gavau dar vasarą. Iš pradžių apsidžiaugiau, kad ir mane organizatoriai prisiminė, o vėliau ėmiau svarstyti, ar verta jame dalyvauti. Man, žinoma, ir kitiems klasės draugams jau po penkiasdešimt metų (kai kam gal vienais metais mažiau arba daugiau), o aš po mokyklos baigimo tik keletą jų mačiau. Seniai. Netgi nuo paskutinio susitikimo su suolo drauge praėjo jau apie penkiolika metų. Nusprendžiau, kad tada jau sunkiai viena kitą pažinome, tai ką jau kalbėti dabar, praėjus trims dešimtmečiams. Žinoma, aš, kaip ir kiekviena moteris, pirmiausia pagalvojau apie tai, kad apsirengti neturiu kuo, kad šventiniai bateliai jau labiau į kasdien nešiojamus panašėja, kad plaukus reikėtų nusidažyti, kad… Ech, tų priežasčių tinguliui pateisinti tikrai daug sugalvojau. Jei ne vaikai, nebūčiau išsiruošusi… Į susitikimą atėjau kone pirmoji. Atėjusios buvo tik mano jau minėta suolo draugė ir mokytojų numylėtinė Aldona. Ją sunkiai pažinau: papilnėjusi, tarsi dar labiau ūgtelėjusi (o ir taip buvo aukšta), ilgas kasas nusikirpusi, anot mano mamos, vyriškai. Pamačiusios kažką ateinat, visos trys spėliojome, kuris ar kuri čia galėtų būti. Pasikeitėme, tikrai labai pasikeitėme per nesimatymo dešimtmečius… Nesileisiu į smulkmenas, neaptarinėsiu šventinių pietų. Geriau jau papasakosiu apie du buvusius klasės draugus. Vienas jų – Rimantas. Jis buvo mažiausias klasėje. Netgi kai kurios mergaitės buvo už jį aukštesnės. Be to, tylus, bet mokantis išsisukti iš bet kokios, netgi labai nemalonios situacijos, visada nutaisęs su viskuo susitaikiusio žmogaus šypseną. Netgi tada, kai (nežinau, tyčia ar netyčia) išdaužė mokyklos koridoriaus langą, šypsojosi ir abejoti neleidžiančiu balsu tvirtino, kad tai tikrai ne jo darbas. Apkaltino vaikinuką iš žemesnės klasės. Tas verkė, dievagojosi, bet niekas juo nepatikėjo. To vaikinuko tėvai turėjo atlyginti mokyklai padarytą materialinę žalą, nors labai sunkiai vertėsi. Rimantas su mokslais turėjo problemų. Tiesa, istorija ir matematika buvo tie dalykai, kuriuos jis mokėjo beveik puikiai, užtat kiti, kaip čia švelniau pasakius, labai nesisekė. Net dėl skaitymo (aš jau nekalbu apie rašybą) buvo rimtų problemų. Mano mama tokiems skaitovams apibūdinti turėjo žodį, kurio aš iki šiol nepamiršau, – „slebizavoja“. Rimantas labai sunkiai kopė iš klasės į klasę. Mes visi aiškiai jutome, kad mokytojai kartais jam nuolaidžiauja, parašo patį mažiausią teigiamą pažymį, nepatiki jam svarbesnių užklasinių darbų, nes (mes taip galvojome) tiesiog nori kuo greičiau juo atsikratyti. Visi suprato, kad jokios pastangos laukiamų rezultatų neduos. Neprisimenu, kaip jam sekėsi laikyti brandos egzaminus, bet mokyklą jis tikrai baigė. Visi galvojome, kad, geriausiu atveju, jis įsidarbins kokiu nors pagalbiniu darbininku, tarkime, statybose, padės ūkininkams sudoroti derlių, bet tikrai ne daugiau. Kai su suolo drauge pamatėme į mokyklą ateinantį kažkokį solidų poną, pirmiausia pagalvojome, kad tai gal kas nors iš mokyklos administracijos ar koks nors kitas kviestinis svečias. Bet kai supratome, kad tai mūsų Rimantas, abiem net kvapą užgniaužė… Gal kokį pusmetrį paaugęs, gerokai papilnėjęs, brangų kostiumą apsivilkęs, išpuoselėtą veidą skrybėle pridengęs… Žiūrėjom abi amą praradusios ir viena kitą klausinėjome, kur mes tą puošeivą esame mačiusios. Ogi, pasirodo – tai dažnas televizijos laidų svečias, kviečiamas pasakoti savo sėkmės istorijos. Kai šokas praėjo, supratau, kad aš mačiau net ne vieną tokią laidą, bet Rimanto neatpažinau… Sudėtinga buvo atpažinti ir Albertą. Mes manėme, kad jis, baigęs mokyklą, tikrai taps verslininku, nes visa jo povyza tą rodė. Nuo pat pirmos klasės jis buvo išskirtinis. Į mokyklą ateidavo tik su kostiumu (kiti rengdavosi kaip kam išeina), visada apsirengęs baltutėliais marškiniais, pasirišęs kaklaraištį. Žodžiu, tipiškas kokios nors stambios gamyklos bosas. Pamokų metu jis labai atidžiai klausėsi mokytojų aiškinimų, kai kiti klasės draugai žiūrėdavo, kokią dar eibę iškrėsti. Per pertraukas vaikščiodavo visada rankas susikišęs į kelnių kišenes, eidavo tokiu užtikrintu žingsniu, kad tik trauktis jam iš kelio reikėdavo. Visada vis turėjo svarbių reikalų: kažką kažkam pasakojo, patarinėjo, konsultavo. Ir tikrai daug kas į jį kreipdavosi, jei nežinodavo, kaip pasielgti, ką nuspręsti. Patardavo visiems. Netgi mokytojams. Tais laikais ne viską, ko reikėdavo jam pačiam ar mokyklai, būdavo paprasta nupirkti, net jei pinigų turi užtektinai. Daug ko tiesiog nebuvo. O Albertas visada viską gaudavo. Tik jis kitą žodį tiems gavimams vartodavo – „suorganizuodavo“. Kaip jam tai pasisekdavo, niekas nežinojo. Besimokydamas vyresnėse klasėse jau ir savo pinigų prasimanydavo. Paklaustas atsakydavo labai mįslingai: ai, čia tokį bizniuką prasukau. Niekas nežinojo, koks tas jo bizniukas. Gal niekas ir nesidomėjo. Mokytojai, ko gero, irgi. Visi taip ir kalbėdavome, kad Albertas toli eis. Ką tas „toli eis“ taip kalbantiems reiškė, nežinau, bet kiekvienas, matyt, įsivaizdavo kažką tokio išskirtinio. Toks Alberto išskirtinumas gal ir būtų suprantamas, jeigu jo tėvai būtų buvę kažkokie viršininkai. Na, nors tėvas. Betgi jis buvo paprastas elektrikas, o mama kirpėja. Kitaip sakant, jokių verslo užuomazgų. Na, gal tėvas po oficialios darbo dienos dar kokių papildomų darbų ir turėjo. Maža ko kam prireikdavo. Gal ir mama kokią draugę ar pažįstamą namuose apkirpdavo. Šeimoje pinigų gal ir netrūko, bet prabangos tikrai nebuvo. Nežinau, kaip kiti bendraklasiai, bet aš Alberto laukiau su ypatingu jauduliu. Tikėjausi išvysti pliktelėjusį kokios nors įmonės ar įstaigos bosą, turintį gražią sekretorę, žavią žmoną, turtingą uošvį, prabangų automobilį. Žodžiu – viskas aukščiausios klasės… … Pamačiusi pro duris įžengiantį dar vieną klasės draugą, net dėmesio į jį nekreipiau. Laukiau Alberto. Dabar tyliai prisipažinsiu, kad kažkurioje klasėje buvau jį lengvai įsimylėjusi. Kai organizatorė pakvietė visus į klasę, aš vis dar dirsčiojau pro langą, nes laukiau Alberto. Labai nusivyliau, kad neatėjo. Tik kai klasėje kažkas atsisėdo į Alberto suolą, vos vos susilaikiau nešūktelėjusi, kad ne ten sėdi. Gerai, kad susilaikiau. Pasirodo, tai ir buvo Albertas. Niekuo neišsiskiriantis pusamžis vyras, visai nepanašus į tą, besimokiusį mano klasėje. Jokios prabangos, jokių išskirtinių manierų, liepsningų kalbų, dėmesio moterims. Sėdi žmogus ir tyli. Po susitikimo dar ne vieną dieną galvojau apie tai, kaip gyvenimas pakeičia mus visus, kaip viskas susidėlioja į lentynėles žmogui, irgi pasak mano mamos, susitupėjus. Supratau ir tai, kad nė vienas iš mūsų negali būti tikras dėl rytdienos, dėl ne nuo mūsų norų ir valios susiklostančių aplinkybių. Ne veltui sakoma, kad kiekvienam savo…