Genovaitė ŠNUROVA. Netikėtas telefono skambutis (o norėjau neatsiliepti, nes tokio numerio mano adresinėje nebuvo) privertė net loštelti iš nuostabos – gavau netikėtą dovaną. Skambintojas pasitikslino, ar čia tikrai aš, paprašė pasakyti savo gimtojo kaimo pavadinimą, pateikti dar kažkokią, mano nuomone, jokios reikšmės neturinčią informaciją ir pranešė, kad aš paveldėjau namą. Ne bet kokį, o savo tėvų. Tiksliau, buvusį tėvų.
Mat daugiau nei prieš dvidešimt metų aš tą namą pardaviau. Tėvai jau buvo mirę, namas stovėjo tuščias, tai ir priėmiau tokį sprendimą. Kadangi aš buvau vienintelis savo tėvų vaikas, tai mano norų su niekuo nereikėjo derinti. Pirkėjų nereikėjo ieškoti, nes jie patys mane susirado, sužinoję, kad namas parduodamas. Tai buvo labai miela pagyvenusių žmonių šeima. Džiaugiausi, kad tokie šviesūs žmonės gyvens name, kuris man buvo brangus dvasine prasme. (tęsinys 2022 08 13 laikraštyje)