Genovaitė ŠNUROVA. Namas, kuriame gyveno mano močiutė, buvo medinis, statytas gal dar mano prosenelio. Man labai juokingai skambėdavo pasakymas, kad močiutės namas – dviejų galų, nes, mano įsitikinimu, visi namai turėjo ir priekį, ir galą, tai, vadinasi, irgi du galus. Viename namo gale gyveno močiutė (senelis mirė dar iki mano gimimo), o kitame – močiutės netekėjusi sesuo. Kadangi močiutė buvo „kaip žmogus“, tai mane labiau domino jos sesuo. Ir ne tik mane, bet ir visus močiutės anūkus, kuriuos tėvai atveždavo čia visai vasarai.
Močiutės sesuo Agota buvo aukšta, kumpanosė, mažakalbė. Kiek ją atsimenu, vilkėdavo vis tais pačiais drabužiais. Nesvarbu, ar karšta vasaros diena, ar lietingas ruduo, ji vaikščiodavo įsispyrusi į kaliošus, į kuriuos kartais įsidėdavo šiaudų. Sijonas jos buvo rauktas, į apačią platėjantis ir užsibaigiantis kažkokiomis „kvarbatkomis“.
Man visada atrodydavo (o gal taip ir buvo), kad po apačia ji segėdavo dar du ar tris sijonus. To drabužio, kurio aš nežinojau, kaip pavadinti (nei marškiniai, nei palaidinė, nei švarkas), alkūnės kažkodėl net blizgėjo. Ant pečių visada buvo užmesta didžiulė skara: vasarą plonesnė, žiemą – storesnė. Tai, ko gero, ir buvo visi vienišės drabužiai.
Bet labiausiai mano akį traukė didžiulis raktų ryšulys, storoka virvute pririštas prie sijono juosmens. Kadangi močiutė, mano įsivaizdavimu, jokių raktų neturėjo iš viso (bent jau aš niekada nemačiau), tai man labiausiai magėjo sužinoti, kam Agotai reikia tiek raktų. Kartą su beveik mano amžiaus pussesere nutarėme ją paslapčiomis pasekti ir sužinoti, ką tokio ji slepia tuose nuolat užrakintuose sandėliukuose.
Tęsinys 2019 11 16
