Kai mes su vyru gavome paskyrimą į kažkada šiame Aukštaitijos kampelyje buvusį kolūkį ir atsikėlėme gyventi į tik ką pastatytus namus, kaimynystėje jau gyveno šeima su tuomet gal kokių trejų metukų dvynukėmis. Mergytės buvo labai meilios, šviesiaplaukės, mėgstančios kalbėti, tik tuomet jų kalbą mums, dar neturintiems savo vaikų, buvo labai sudėtinga.
Mergaitės labai dažnai atbėgdavo pas mus, nes mūsų kiemą nuo jų kiemo skyrė tik keletas dar neaukštų tujų.
Iš pažiūros abi dvynukės Monika ir Veronika buvo labai panašios. Jei atbėgdavo kuri nors viena, tekdavo gerai įsižiūrėti, kad suprastum kuri. Užtat charakteriai abiejų buvo visiškai skirtingi.
Monika buvo lyg gyvas sidabras: judri, smalsi, sugebanti per akimirką dingti iš akiračio. Tik neapsižiūrėk ir pamatysi, kad ji jau įlipusį į obelį, sėdi ant pačios aukščiausios kriaušės šakos ar net ant mūsų namo stogo, nes ten užlipti buvo labai paprasta. Aš net vyro prašiau nuimti kopėčias, nes man baisu būdavo matyti mažą mergaitę ant stogo, bet tada mus nubaudė gaisrininkai. Pasirodo, kad tos kopėčios buvo būtinos.
Tęsinį skaitykite 2020 10 31 „Utenyje“