Genovaitė ŠNUROVA. Mano istorija gal kiek neįprasta, bet aš vis tiek noriu ją papasakoti. Tuo labiau kad artėjant vasarai buvau priversta viena pasilikti namuose visai savaitei. Taigi, apmąstymams laiko užteko.
Turiu prisipažinti, kad Dievu ar kažkaip kitaip pavadintu Tvėrėju tikrai tikiu, bet bažnyčios nelankau. Gal dėl to, kad jos nelankė ir mano močiutė, man nuo vaikystės įdiegusi, kad ji gyvenime padariusi daug mažiau nuodėmių nei jos parapijos kunigas.
Ne kas kitas, o močiutė išmokė mane poteriauti, tą versdavo daryti kasdien – ryte vos atsikėlus padėkoti Dievui ir vakare prieš užmiegant. Tą ir dariau, kol buvau priklausoma nuo močiutės.
Tiesa, močiutė dažnai apgailestaudavo, kad nė vienas mirusysis, pasak jos, neateina ir nepapasakoja, kaip ten yra po mirties. To ji ir savo tėvus prieš pat jų mirtį prašiusi, ir kitus artimuosius – nė vienas pažado neįvykdė, nors tikrai žadėjo. (Tęsinys 2020 06 16 laikraštyje)
