Vakaras buvo nerudeniškai šiltas. Sėdėjau terasoje su karštos arbatos puodeliu ir klausiausi tylos. Netgi tada, kai visu savo kūnu pajutau prieblandos vėsą, nepakilau iš patogaus krėslo. Net nepajudėjau. Jaučiausi taip, tarsi būčiau įaugusi į tą, dar senelio darytą, krėslą, o jei sumanyčiau atsikelti, tai tik kartu su juo…
Jaučiausi taip apsunkusi nuo liūdnų minčių, jog net nepastebėjau, kad visą laiką mano skruostais tyliai riedėjo ašaros ir pradingdavo lūpų kampučiuose. Toks jausmas apėmė, jog jos tiesiog ant skruosto išdžiūdavo.
Tik dabar supratau, kad visą vakarą galvojau apie tą patį – koks statusas geresnis: našlė ar gyvanašlė. Pirmu atveju – nėra žmogaus, bet yra kapas, o antru atveju – nei žmogaus, nei kapo. Ir dar anytos reikalavimas, vožęs lyg sunkiausiu kūju per galvą…
Liudą jaunystėje buvau įsimylėjusi, pasak jaunimo žargono, juodai. Pataikavau jam, kaip tik galėjau, bėgiojau iš paskos, bandžiau atspėti visus jo norus ir, žinoma, juos tenkinti. Taip tęsėsi net keletą metų. Iki to laiko, kai vieno susitikimo metu jis man rėkte išrėkė, jog atstočiau nuo jo, kad palikčiau jį ramybėje, nesekiočiau iš paskos. (Tęsinys 2020 09 12 laikraštyje)