Genovaitė ŠNUROVA.Gimiau ir užaugau nedideliame miestelyje. Čia ir mokyklą baigiau, o po to niekur nebesimokiau. Likau gyventi tėvų namuose. Įsidarbinau tuometinio kolūkio buhalterės padėjėja. Dvi mano seserys išvažiavo į miestą mokytis ir į kaimą nebegrįžo.
Į kolūkį kasmet ateidavo jauni, tik ką mokslus baigę specialistai. Nekreipiau aš į juos dėmesio, o ir jie manimi nesidomėjo. Bet kai vienais metais atėjo tik ką mokslus baigęs agronomas, akių nuo jo nenuleidau. Greitai supratau, kad ne vien aš. Mat Arūnas buvo linksmuolis, muzikantas, dainininkas, linksmų istorijų pasakotojas, todėl visos merginos dėl jo tarpusavyje rungėsi. Ne išimtis ir aš. Netgi naują suknelę ta proga nusipirkau, nors labai nemėgau puoštis.
Arūnas ilgai į mane nekreipė jokio dėmesio, nors aiškiai matė, kad dėl jo džiūstu. Tik tada, kai visos panelės jam jau buvo nusibodusios (o gal buvo kitokių priežasčių), jis pradėjo mane kalbinti. Kalbino, kalbino ir „prisikalbino“… (Tęsinys 2020 04 04 laikraštyje)