Genovaitė ŠNUROVA
Net pašokau nuo kėdės iš nuostabos, kai sanatorijos druskų kambaryje šalia sėdėjęs vyras kreipėsi į mane vardu. Pirmiausia pagalvojau, kad jis gal koks ekstrasensas, nes (tai buvo, rodos, ketvirtoji šios procedūros diena) aš savo vardo garsiai neištariau. Tikrai, tikrai. Tiesiog ateidavau nurodytu laiku, apsirengdavau specialiais rūbais ir tylutėliai atsisėsdavau į nurodytą kėdę, kurią gal tiksliau būtų vadinti gultu. Visą tą laiką gretimoje kėdėje sėdėjo vyriškis (jis turbūt ateidavo keletu minučių anksčiau, nes aš jį čia jau rasdavau), bet aš, paskendusi savo mintyse, visiškai nekreipiau į jį dėmesio. Ir štai – labas, Mildute…
Akimirkai grįžtelėjau į vyrą, ištarusį mano vardą, ir vėl nusisukau. Pagalvojau, kad ne į mane kreipiasi. Bet kai po akimirkos išgirdau: „Tu manęs nebeatpažįsti“, rimtai suklusau. Pasitikslinusi, ar tikrai tas žmogus kreipiasi į mane, prisipažinau, kad tikrai nepažįstu. Tada jis pradėjo vardinti vietoves, kuriose aš tikrai lankiausi jaunystėje, žmonių, kuriuos tuomet pažinojau, pavardes. Suklusau, bet vis tiek to žmogaus neatpažinau. Tada prisipažino esąs Albertas ir kad būtent jis prašė, jog laukčiau jo grįžtančio iš kariuomenės. Ne dabar, žinoma, o prieš 50 metų. Aš, pasirodo, žadėjau, bet pažado netesėjau. Priminė ir tai, kad nuo to laiko mes tikrai nebuvome susitikę, bet jis manęs nepamiršo. O juk praėjo 52-eji metai…
… Buvau tyli, kukli kaimo mergaitė. Tėvai buvo paprasti kolūkiečiai, nuo ryto iki vakaro paskendę darbuose. Aš lankiau mūsų kaime esančią mokyklą. Tikrai nebuvau pirmūnė, bet ir ne iš tų, kuriuos mokytojai nuolat bardavo už nepažangumą. Netgi tada, kai jau mokiausi aštuntoje klasėje, negalvojau apie būsimą profesiją, tolimesnius mokslus, bet kai į mūsų nedidelį kolūkį atvažiavo dvi labai gražios agronomės, tvirtai nusprendžiau, kad ir aš noriu būti tokia kaip jos. Sekiojau šioms merginoms iš paskos, stengiausi rengtis panašaus margumo suknelėmis, kokias nešiojo jos, įsidėmėti jų mėgstamus posakius ir nuolat juos kartoti. Viso to rezultatas – noriu būti agronome, ir baigta.
Kai apie tai prasitariau tėvams, namuose kilo triukšmas. Ypač supyko mama. Ji man buvo numačiusi kitokią profesiją ir kitokį gyvenimo kelią. Tėtis (nors garsiai to niekada nebuvo sakęs) norėjo mane matyti su baltu gydytojos chalatu. Jis nežinojo, kad aš pamačiusi kraują nualpstu…
Tęsinį skaitykite 2020 06 20 „Utenyje“