Atvirumo valandėlė

Žmogaus gyvenimas –
lyg amerikietiški kalneliai

Genovaitė ŠNUROVA

Prieš porą metų pirmą kartą išsiruošiau į, pasak mano planus žinojusios kaimynės, jaunystės paieškų kelionę. Laiko turiu, automobilį turiu, tai ir nutariau pakeliauti. Pirmiausia panorau aplankyti kaimą, kuriame kažkada gyveno mano seneliai. Važiuodama ten įsivaizdavau pamatysianti gražiai nudažytus, medinėmis lentutėmis apkaltus namus, prie kurių užveisti gėlynai, takelius, vedančius nuo vieno kaimyno link kito, prie šulinių susitikusias moteris, besidalijančias dienos naujienomis, saulės atokaitoje džiovinamus naminius sūrius, kaimo vyrus, sumerkusius meškeres į ežerą…
Atvažiavau ir, pasak eiliuotai savo mintis reiškiančios kaimynės, sužvarbo mano siela. Gal geriau būčiau nevažiavusi, nemačiusi kaimo pasikeitimų: senųjų gyventojų namai nugriauti, vietoje jų pastatyti šiuolaikiški, visi be išimties kažkodėl aptverti aukštomis tvoromis, užtvertas priėjimas prie ežero, netoliese esantis pušynas irgi privatizuotas, buvusio kaimo kryžiaus vietoje (gal supuvo) – sąžalynai… Sustojau viduryje kaimo, žiūrėjau į pasikeitimus ir nė nejutau skruostais tyliai riedančių ašarų. Atsitokėjau tik tada, kai jauna moteriškė, už pavadėlio laikanti pusmetinio veršiuko dydžio šunį, priartėjusi piktai pasiteiravo, ko aš čia laukianti…

Tęsinį skaitykite 2023 02 18 2Utenyje“