Šiandien mano gimtadienio rytas. Prabudau, bet ropštis iš lovos neskubu. Galvoju, kuo šitas rytas ypatingesnis už bet kurios kitos dienos rytą. Nieko protingo nesugalvojau. Tikrai nieko. Kadangi mano „garantinis laikas“ pasibaigė prieš septynetą metų, esu visiškai laisvas žmogus.
Tiesa, laisva jaučiuosi nuo darbo, nuo įsipareigojimų kolegoms, nuo laukimo (nežinia ko), bet ne nuo minčių. Jos įkyriai braunasi į mane. Niekaip negaliu jų sustabdyti, peradresuoti kažkam kitam ar kokiu nors būdu paprasčiausiai atsikratyti. Niekaip. Jos tarsi prilipusios, tarsi įaugusios į mane. Rodos, kad vakar dar taip nebuvo. Lyg ir apie nieką negalvojau, neanalizavau savo gyvenimo, nenarsčiau jo po kaulelį. Matyt, viską sujaukė buvusios bendraklasės skambutis. Nebuvo jis kažkuo ypatingas – tiesiog paprastas sveikinimas gimtadienio proga ir kvietimas į jos su vyru auksinių vestuvių šventę…
Tai va kaip. Todėl ir nesikeliu iš lovos (nors jau seniai reikėjo), todėl ir įjungiau „atgalinio laiko mašiną“, todėl ir nupūčiau dulkes nuo į pačią žemiausią lentynėlę suguldytų prisiminimų… (Tęsinys 2021 05 15 laikraštyje)
Šeštadienis, 20 balandžio, 2024
Aktuali informacija Utenos miesto bei rajono gyventojams
