Genovaitė ŠNUROVA
Ilgai atkalbinėjau kaimynę, sugalvojusią nusipirkti sodybą kaime. Visko jai prisakiau: ir kad ten jai bus liūdna, ir kad draugų nesusiras, ir kad darbo bus daug, ir kad miesto patogumų pasiges… Sakau iš karto – mano pranašystės neišsipildė. Ne tik ji pati džiaugiasi savo sprendimu, bet ir aš nesitveriu džiaugsmu, kai sulaukiu kvietimo atvažiuoti… Nesvarbu, kad draugė kartais mane ne vien skanėstais palepina, bet ir darbo duoda. Kartu valom langus, ravime jos nedideles daržovių lysves, gėlynus. O kokia palaima apima su kavos puodeliu atsisėdus balkone! Būna, kad į nuostabų gamtovaizdį užsižiūrėjusi, pamirštu viską aplinkui. Rodos, galėčiau čia sėdėti per naktį į žvaigždes galvą užvertusi arba žavėtis Šventojoje nuskęstančiu saulėlydžiu. Ech, ramybė… Draugės kaimynystėje esantis namas daugiau nei pusmetį būna tuščias. Jo šeimininkas gyvena mieste, o čia atvažiuoja tik šiltuoju metų laiku. Kartą pamačiusi, kad jos kaimynas daržą ravi, pasakiau draugei, kad žaviuosi tokiais vyrais, kurie atsiklaupę, kitaip sakant, vos ne ropodami rauna piktžoles. Draugė kažkaip keistai į mane pasižiūrėjo ir sako: „Negi tikrai nieko nematai? Jis kojų neturi Abiejų. Visai.“ Apstulbau tai išgirdusi. Nepatikėjau, kad taip gali būti. O tada sugalvojau stebėti šį žmogų ir įsitikinti, ar tikrai taip yra. Galvoju, vaga pasibaigs, tai juk turės kažkaip išeiti iš daržo. Neilgai teko laukti. Tik tada, kai tas vyriškis jau artėjo prie galuvagio, pamačiau neįgaliojo vežimėlį, bet vis tiek dar netikėjau, kad draugė sakė tiesą. Netrukus įsitikinau: Juris (toks kaimyno vardas) įsiropštė į savo transporto priemonę ir nuvažiavo. Nemačiau, kaip jis įėjo į namus, nes vaizdą užstojo ūkio pastatas.
Tęsinį skaitykite 2022 07 30 „Utenyje“
