Atvirumo valandėlė

          Laikina meilė

  Genovaitė ŠNUROVA

Pastebėjau, kad jau imu nebepažinti savęs: pasakau vienaip, pasielgiu kitaip, nusprendžiu kažko nedaryti, o padarau, prisiekiu su kažkuriuo konkrečiu žmogumi nebendrauti, o susitikusi šypsausi lyg pagal užsakymą. Suprantu, kad kažkas su manimi ne taip, o kas – nežinau.

                      Po ilgai trukusių skyrybų buvau pati sau davusi savotiškus įžadus: su jokiais vyrais nesusitikinėti, jokiais pažadais ir meilės priesaikomis netikėti. Žodžiu, gyvensiu viena ir džiaugsiuosi gyvenimu.

                      Taip ir dariau net keletą metų. Prisipažinsiu, gyvenau savotišką atsiskyrėlės gyvenimą: jokių kavinių, jokių pasivaikščiojimų parkuose ar kitose gausiai žmonių lankomose vietose, jokių kinų ar teatrų, jokių kelionių. Netgi netolimų. Pas drauges nesilankiau, o ir jų į savo namus nekviečiau. Buvo netgi nusistovėjęs savotiškas gyvenimo tvarkaraštis: kėlimasis, pusryčiai, kelionė į darbą, jį baigus tiesiu taikymu namo. Na, kartais į parduotuvę užsukdavau, nes maisto juk reikėjo, o ir be kai kurių buities reikmenų neišsiversi. Vakare irgi nė kojos iš namų: valgio gaminimas, televizorius, knyga, miegas. Štai taip.

                      Ar galite įsivaizduoti, kad man netgi patiko toks gyvenimas. Jaučiausi pati savo jausmų ir savo laiko karalienė: kai noriu, verkiu, kai noriu,  juokiuosi, noriu miego – miegu, noriu dainuoti – dainuoju.

                      Bet ilgainiui pradėjau savotiškai pavydėti savo beveik bendraamžei, irgi vienišai, kaimynei. Jai patikdavo būti bet kur, tik ne namuose. Girdėdavau, kad kartais ji grįžta kone paryčiais. Ir ne viena, o su žaviu palydovu, mat girdėdavau jų skambų juoką laiptinėje. Ji kartais dingdavo iš namų net keletui dienų, o kai atsirasdavo, atnešdavo man dovanų kokį nors niekutį ir pasakodavo įspūdžius iš kelionių.

                      Po kažkurio laiko supratau, kad aš jai mažumėlę pavydžiu. Žinoma, ilgokai nenorėjau to netgi pati sau pripažinti, bet teko. Kartą bandžiau suskaičiuoti, kiek kartų ji man siūlė drauge kažkur eiti ar važiuoti, o aš kategoriškai atsisakydavau –  man to nereikia, man namuose gerai.

                      Savo susigalvotoms taisyklėms nusižengiau vieną vėloką vakarą. Kaimynė grįžo iš eilinės kelionės, o porą dienų pailsėjusi atėjo pas mane nešina buteliu ispaniško vyno. Gėrėme, juokėmės, netgi dainavome, o kai butelis ištuštėjo, ji pasiūlė eiti į parką, kur tą vakarą vyko kažkokia šventė. Tikrai labai nenorėjau, bet išėjau…

                      Gal vynas kaltas, kad jaučiausi tikrai gerai. Buvo netgi linksma. Gal tas mūsų abiejų linksmumas ir atkreipė dviejų netoliese stovėjusių vyrų dėmesį. Dabar nežinau, ar jie mus užkalbino, ar mes. Žodžiu, ėmėme flirtuoti.

                      Stasiu pasivadinęs vyriškis prieš atsisveikinant paprašė mano telefono numerio. Gal vėlgi kaltas išgertas vynas, kad visos mano priesaikos nebendrauti su vyrais kažkur išgaravo: nė nemirkteldama daviau numerį naujajam pažįstamam. Nors keisčiausia netgi ne tai, o tai, kad aš ėmiau laukti jo skambučio…

                      Neskambino nei tą, nei kitą dieną, nei po savaitės. Kai aš jau spėjau numoti į šią pažintį ranka, paskambino. Neprisimenu, ką kalbėjome. Turbūt kažkokius niekus. Vėliau skambučiai dažnėjo, pokalbiai ilgėjo. Stasys prisipažino esąs seniai išsiskyręs, sūnus jau gyvena savo gyvenimą, o jis pats – tarsi vienišas vilkas.

                      Aš jam šiek tiek papasakojau apie save. Suradome netgi bendrų temų pokalbiams. Ne kartą susitikome neutraliose vietose: kavinėje, miesto parke, skverelyje netoli mano namų. Buvome netgi pikniką susiorganizavę. Ne vieni du, o ir mano kaimynę su jos draugu pasikvietėme. Tikrai buvo linksma.

                      Trumpai sakant, ilgokas mūsų bendravimas baigėsi Stasio pasiūlymu apsigyventi pas jį. Tiesa, nedrąsiai užsiminė, kad savąjį butą aš galėčiau parduoti. Pasakiau pagalvosianti, bet kažkas mane stabdė neskubėti.

                      Apsigyvenome kartu. Sutarėme lyg ir neblogai. Tiesa, reikėjo vienam prie kito įpročių derintis, bet tai nebuvo labai sunku. Man patiko tai, kad Stasys mėgo virtuvėje sukinėtis. Aš mieliau užsiimdavau buitimi.

                      Visą laisvalaikį stengėmės praleisti kartu. Dažnai išsiruošdavome į netolimas keliones. Man nepatiko tai, kad kelionės maršrutą išrinkdavo Stasys, o man tekdavo sumokėti už degalus, atsiskaityti už pietus pakelės kavinėse, pasirūpinti nakvyne (jei išvykdavome ilgesniam laikui) ir, žinoma, už ją sumokėti. Stebėjausi, bet nedrįsau jam priekaištauti. Juk jis mokėjo buto komunalinius mokesčius, kartais pirko maistą, o pinigų už tai iš manęs neprašė.

                      Maždaug po poros mėnesių gyvenimo kartu aš bandžiau su juo pasikalbėti apie mūsų finansus, pasitarti, kuris ir už ką turėtume sumokėti, bet, galima sakyti, nepritaikiau progos. Pajutau, kad jis pradėjo keistokai elgtis. Stebėjau, bet nieko neklausinėjau. Kartą vėlų vakarą, kai jau ruošėmės miegoti, jis apsikabino mane ir sako: „Gal tu galėtum keletui dienų sugrįžti į savo butą?“ Pirmiausia pagalvojau, kad gerai neišgirdau, bet kai Stasys pakartojo prašymą, suklusau. Man nespėjus nieko paklausti, jis ėmė pasakoti, kad su žmona oficialiai neišsiskyręs, kad ji jau keletą metų gyvena užsienyje, kad jie tik retkarčiais pabendrauja telefonu, o štai dabar ji nori kažkuriam laikui sugrįžti, nes turi kažkokių reikalų. Svarbiausia, butas yra jos, todėl ji net neketina niekur kitur apsistoti. Todėl būsią geriau, kad manęs čia kurį laiką nebūtų. Išeiti turėčiau rytoj…

                      Daug ką tikėjausi išgirsti, bet tik ne tai. Žiojausi kažką pasakyti, bet gerklėje užstrigo visi žodžiai, susisuko į kietą gumulą ir nė iš vietos. Nors, kai pagalvoju, tai gal ir gerai: sugebėjau pasielgti oriai. Nutariau nelaukti rytdienos, o išeiti tiesiog šią akimirką. Greitosiomis susirinkau savo daiktus (laimei, nedaug jų čia buvau atsivežusi) ir nė žodžio nepasakiusi išėjau. Išsikviečiau taksi, nusišluosčiau ašaras ir po pusvalandžio buvau namuose. Laimei, buvo tamsu, kaimynės nematė, nei su kuo, nei kada grįžau. Sugalvojau, kad joms papasakosiu, jog sanatorijoje sveikatą stiprinau. Tikrai žinau, kad jos manimi patikės. Suvaidinsiu pailsėjusią, atsigavusią moterį, pakviesiu dar ir vyno išgerti…

                      Stasys po poros savaičių, pareiškęs, kad jo žmona jau išvažiavo, prašė sugrįžti. Nusikvatojau jam tiesiai į akis žiūrėdama ir labai aiškiai ištariau: niekada. Gal, sakau, žmona dar kada nors sumanys atvažiuoti, gal dar ir kokia kita moteris atsiras, su kuria kartu gyventa, gal sūnus norės…

Aš negrįžtu į tas vietas, iš kurių buvau išprašyta…