Kai prisiruošiau keisti nusistovėjusį gyvenimo ritmą, net akyse pašviesėjo. Pagaliau…
… Esu kilusi iš kaimo. Net mokyklą baigusi niekur neišvažiavau, mat reikėjo padėti mamai slaugyti tėvą. Tik po jo laidotuvių pradėjau galvoti apie tolimesnį savo gyvenimą. Labai norėjau įgyti profesiją, įsidarbinti mieste, bet apie savo planus kurį laiką bijojau prasitarti motinai. Nežinojau, kaip ji reaguos. Beveik kiekvieną vakarą vis bandydavau užsiminti apie galimą mano išvykimą į miestą, bet vis nesėkmingai: tai kas nors ateidavo, tai telefonas suskambėdavo, tai mama pasiskųsdavo nuovargiu.
Vieną vakarą susėdus arbatos gerti, mama pati mane paklausė, ką aš planuoju veikti toliau. Papasakojau jai slapčia kuriamus planus, stebėjau jos reakciją ir vyliausi, kad ji man pritars. Beveik taip ir buvo. Po ilgoko pokalbio mama kažkodėl prisiminė buvusią mano draugę Danutę, kuri jau prieš keletą metų įsikūrė mieste, sėkmingai ištekėjo ir gyvena vargo nematydama. Kažko panašaus mama linkėjo ir man.
Aš pati dar nelabai žinojau, ką gyvenime norėčiau veikti. Maniau, kad pirmiausia reikia kažkaip įsikurti mieste, o jau tada galvoti, kaip jame įsitvirtinti.
Mama patarė nuvykus į miestą pirmiausia susirasti Danutę. Aš ir pati buvau apie tai pagalvojusi. Tikėjausi ne tik jos palaikymo, bet ir pagalbos. Kai susitikome, net žioptelėjau iš nuostabos: drabužiai iš madų katalogo, ant kaklo kažkokių brangakmenių (iš kur man žinoti kokių) vėrinys, pirštai apmaustyti žiedais. Kadangi nesitikėjau ją tokią pamatyti, keletą minučių nežinojau nei ką pasakyti, nei ko paklausti ar paprašyti.
Kambarėlį, kaip tada vadinau, pradžiai gyvenimo aš jau buvau išsinuomojusi. Svarbiausia, ko reikėjo, buvo rasti darbo. Danutė sakė pasikalbėsianti su vyru, gal jis galės kažką patarti. Nesumelavo. Pasikalbėjo. Jos vyras pasiūlė man padirbėti jo įmonėje pagalbine darbininke. O kad žinotumėte, kaip apsidžiaugiau! Galvojau, kad ir Danutė visada bus kažkur šalia, padės, jeigu ko nors nežinosiu ar nesuprasiu.
Pirmosiomis darbo dienomis paprasčiausiai nenutuokiau, kad Danutė manęs vengia. Galvodavau, kad ji labai užimta, todėl nedrįsdavau jos trukdyti. Jei atsitikdavo taip, kad ji mano užkalbinta stabtelėdavo, tai būtinai apsidairydavo norėdama įsitikinti, ar mūsų besikalbančių niekas nemato. Jei netoliese būdavo mano bendradarbiai arba kažkas iš viršininkų, tai ji tiesiog pralėkdavo pro mane lyg pro griūvančią sieną.
Apie mūsų santykius su geriausia vaikystės ir jaunystės drauge grįžusi savaitgalį į kaimą papasakojau mamai. Mama paaiškino paprastai: Danutė gal nenori, kad įmonės darbuotojai matytų, jog tokia išsipusčiusi ponia ir kažkokia vargšelė iš kaimo turi kažką bendro. Tada ir nutariau laikytis nuo buvusios draugės kiek įmanoma atokiau…
Atokiau, tai atokiau, bet vis tiek susitikimų neišvengdavom. Matydavau ją ateinančią į cechą, besikalbančią su darbuotojais. Prie manęs ji, nežinau – sąmoningai ar ne, net neprieidavo. Kurį laiką toks jos elgesys mane labai skaudino, bet mama vis „atstatydavo pusiausvyrą“, patardama susirasti sau lygių draugių. Ilgainiui taip ir padariau, bet Danutės gyvenimą tiesiog nevalingais sekiau. Juk girdėjau ir kolegų kalbas apie ją, ir pati netyčia kažką pamatydavau ar išgirsdavau. Žinojau, kad jos šeima užmiestyje turi namą, kad garaže gal net trys automobiliai, kad keletą kartų per metus abu su vyru išvyksta į užsienį. Nepavydėjau. Nė vienam bendradarbiui nė karto net neparsitariau apie tai, kad mes abi iš to paties kaimo, kad kažkada net draugės buvome.
Praėjus kuriam laikui gatvėje sutikta pažįstama moteris po trumpo pokalbio pasakė tai, ko nesitikėjau išgirsti, bet išgirdusi labai apsidžiaugiau. Pasirodo, jai jau atėjo laikas į pensiją, ką ji mielai ir padarysianti, ir pasiūlė man padirbėti jos vietoje. Vos nepuoliau bučiuoti moteriškės tiesiog gatvėje, mat ji dirbo kone mano svajonių darbą – pardavėja knygyne. O aš taip mėgau skaityti, taip norėjau turėti savo bibliotekėlę, bet tais laikais nusipirkti gerą knygą buvo neįmanoma, ypač gyvenant kaime. Bijojau tik to, kad manęs gali nepriimti, nes neturėjau jokio išsilavinimo. Laimei, toji būsima pensininkė galimam darbdaviui mane taip gyrė, kad jis tiesiog negalėjo nepriimti…
Knygyne padirbėjusi gal pusmetį, sužinojau, kad Danutės vyrą ištiko infarktas. Jo gyvybę gydytojai išgebėjo, bet apie grįžimą į darbą negalėjo būti nė kalbos. Dabar neprisimenu, ar po dvejų, ar po trejų metų jis mirė. Suprantama, nebuvau nei jo šermenyse, nei laidotuvėse. Tiesiog sužinojau per vėlai, nors, kita vertus, ką čia slėpti – nenorėjau dar kartą susitikti su Danute. Žinoma, per tuos metus ir aš, vadinkim taip, prasigyvenau, bet ne iki tokių aukštumų kaip Danutė. Gyvenau vieno kambario bute ir tikrai jaučiausi laiminga. Tiesa, neištekėjau, bet dėl to neišgyvenau.
Kai perlipau amžiaus vidurio slenkstį, ėmiau galvoti, kad gal reikėtų nusipirkti kokį nedidelį namelį kur nors kaime. O kad žinotumėte, kaip, tokių minčių užklupta, gailėdavausi po motinos mirties pardavusi tėvų namus. Kaip dabar būtų gerai juos turėti. Deja…
Kol mano svajonė tapo realybe, praėjo dar kiek metų. Nusipirkau dviejų kambarėlių ir virtuvės namelį pačiame gyvenvietės pakraštyje. Džiaugiausi nedideliu sodeliu, gražiu gėlynu ir puikiais kaimynais. Autobusai į miestą kas porą valandų ratus sukdavo, todėl nebuvo jokių problemų nei nuvažiuoti, nei grįžti.
Kol dirbau, į šitą namelį parvažiuodavau tik savaitgaliais ir per atostogas, o kai išėjau į pensiją, buvau nuolatinė gyventoja. Gyvenvietės centre parduotuvė, bendruomenės namai, bažnyčia. Kadangi mano poreikiai buvo labai maži, viso to man užteko. Gyvenau tikrai ramiai, sveikata nesiskundžiau. Kartą išeidama iš parduotuvės pamačiau, kad iš priešais esančių bendruomenės namų išeina moterys su sunkokais paketais. Iš karto pagalvojau apie tai, kad aš čia kažko nežinau ar nesuprantu, nes su krepšiais pirkinių paprastai žmonės išeina iš parduotuvės, o čia visai kas kita. Pardavėja man paaiškino, kad kartą per du mėnesius nepasiturintys gyventojai čia ateina pasiimti maisto paketų iš kažkokių Europos Sąjungos fondų. Suprantama, ne kartą girdėjau apie tų fondų paramą, bet nežinojau, kaip tas dalijimas vyksta, ir štai pamačiau…
… Pamačiau ir kažką labai netikėto: iš bendruomenės namų išėjo man labai gerai žinomų veido bruožų moteris. Net susigūžiau savyje tą moterį išvydusi. Niekaip negalėjau patikėti, kad tai ji – buvusi mano vaikystės draugė, puikioji ponia Danutė. Akimirką galvojau, kad apsirikau, kad tai tik kažkuo į Danutę panaši (juk daug metų nesimatėme) moteris… Vieną kitą kartą bandžiau atsargiai kaimynę pakalbinti, paklausti, gal ji pažįstanti maisto produktus gaunančius žmones, gal ji žinanti, ar čia gyvena tokia Danutė. Mano nuostabai, kaimynė patvirtino mano nuogąstavimus: gyvena, sunkiai verčiasi, sveikata skundžiasi.
Iš tos kaimynės sužinojau ir daugiau Danutės gyvenimo detalių. Pasirodo, po vyro mirties ji liko be darbo. Lyg to dar būtų negana, vyras buvo pasiėmęs nemažai paskolų, kurias jai reikėjo grąžinti. Namą teko parduoti. Turtingi draugai, kaip dažnai būna, nusisuko, giminaičiai, pajutę, kad „nebepasišildys“ gerovės lizde, irgi nuėjo savais keliais.
Danutė dabar jau irgi pensininkė, eilinė kaimo moteris. Vargu ar vietiniai žino jos gyvenimo istoriją. Labai tikiu, kad pati ji neatviravo. Kam gi malonu svetimiems pasakoti apie nenusisekusį gyvenimą. Aš, žinoma, irgi niekam nepasakosiu. Tik kartais vakarais pagalvoju apie tai, kaip man elgtis. Gal reikėtų nueiti pas ją, pasiūlyti pagalbą, pasiteirauti, ko jai trūksta. Mano galimybės leistų jai padėti, bet neįsivaizduoju, ar ta pagalba būtų priimta. Nors nesu aš tokia ponia, kokia kažkada buvo ji, bet ir vargše savęs nelaikau. Kaip pasakytų mano senelis – apsivertė gyvenimas aukštyn kojomis…
Genovaitė ŠNUROVA
