Mano darbas susijęs su komandiruotėms. Kartais ilgalaikėmis. Būna, netgi apsidžiaugiu keletui dienų išvažiavusi į toli nuo sostinės esantį miestą, nes tai puiki proga ištrūkti iš didmiesčio šurmulio, pabūti tarp niekur neskubančių žmonių, su jais pasikalbėti apie gyvenimą provincijoje, apie žmonių bendravimą, pamatyti to krašto išskirtines vietas, susipažinti su istorija. Dažnai pagaunu save galvojant, kad jei ne mano darbo specifika, tai tikrai neatsibelsčiau į tuos nedidelius miestus ir labai daug lankytinų objektų nepamatyčiau.
Šį kartą komandiruotės adresas – mano gimtasis miestas, kuriame nesu buvusi apie penkiolika metų. Likus keletui dienų iki išvykimo, susidariau, vadinkim taip, laisvalaikio grafiką: aplankysiu vaikystės vietas, nueisiu į buvusią mokyklą, pasidomėsiu miesto pasikeitimais. Vienas to grafiko punktas buvo labai konkretus – aplankyti buvusią kaimynę, gyvenusią visai šalia mano tėvų. Toji moteris, galima sakyti, buvo mūsų šeimos narys, nes savo šeimos neturėjo, jokių artimų giminaičių, ko gero, irgi. Po mano mamos mirties ji labai padėjo mano tėčiui, nes aš jau gyvenau sostinėje, o namo parvažiuodavau nedovanotinai retai. O po tėčio mirties daugiau su ja nebesusitikau, nors dažnai pagalvodavau, kad reikėtų nuvažiuoti. Užtat dabar tvirtai nusprendžiau – aplankysiu…
Tęsinį skaitykite 2022 12 17 „Utenyje“
