Atvirumo valandėlė

Streso padarinius tebejaučiu

Genovaitė ŠNUROVA

Penktadienis. Ramiai dirbau ir jau galvojau apie tai, kaip praleisiu savaitgalį. Žinojau, kad rytoj mamą išleis iš ligoninės, kad ją parsivešiu į savo namus (jei sutiks) arba jos namuose kartu pabūsiu porą dienų.
Mama susirgo labai netikėtai. Tiesiog iškart po šešiasdešimtojo gimtadienio šventės. Niekada nebuvusi pas gydytojus, nevartojusi jokių vaistų, ėmė ir susmuko viduryje kambario. Gerai, kad įprastu priešpiečio laiku (tuomet jos
abi gerdavo kavą) atėjo kaimynė. Tada greitoji, sirena, ligoninė. Tiesa, dar kaimynės skambutis man: važiuok, žiūrėk, lankyk…
Aš, žinoma, nedelsiau. Pirkau vaistus, kurių ligoninė neturėjo, spaudžiau vaisių ir daržovių sultis (gydytojai patarė) ir jomis girdžiau mamą. Jos mėgstamų skanėstų atveždavau gerokai vėliau, tada, kai ji jau pradėjo sveikti. Anksčiau nevalgydavo. Ką beatvežčiau, viską turėdavau parsivežti ir suvalgyti pati.
Mintyse sudėliojau sąrašėlį pirkinių, kuriuos reikės įsigyti po darbo užsukus į parduotuvę, nuvažiuoti į mamos namus, nuvalyti dulkes, kad mamai pačiai vos parvažiavus nereikėtų pulti tvarkytis. O tada mano apmąstymus nutraukė telefono skambutis. Akimirką dar svarsčiau, ar atsiliepti, ar ne, nes skambintojo telefono numeris man buvo nežinomas.

Tęsinį skaitykite 2020 07 11 „Utenyje“