Ištekėjau jauna. Tokia jauna, kad santuokai reikėjo mamos sutikimo (tėtis jau buvo miręs). Tokios skubotos santuokos priežastis – nėštumas. Kai supratau, kas atsitiko, iki mokslo metų pabaigos buvo likę vos penki mėnesiai, todėl iš mokyklos nebuvau išmesta, nes niekas mano išskirtinės padėties nepastebėjo.
Mano išrinktasis Aurimas buvo beveik aštuoneriais metais vyresnis už mane. Susipažinau su juo kaimynės gimtadienyje. Kurį laiką šiai pažinčiai neteikiau jokio dėmesio. Buvo netgi taip, kad neatsakinėjau į Aurimo skambučius, nerašiau atsakymų į jo laiškus. Bet jis buvo atkaklus. Nekviestas ėmė atvažinėti į svečius (aš gyvenau nedideliame kaimelyje, o jis – Kaune), nekreipdamas dėmesio į tai, kad aš jo nekviesdavau. Visada atveždavo gėlių, saldumynų, kartais netgi maisto.
Mes su mama gyvenome tik iš jos socialinių pašalpų, atsitiktinių uždarbių ir mano, kaip netekusios maitintojo (gal kažkaip kitaip vadinosi), pensijos. Žinoma, mes daug ko stokojome, todėl pamažu aš „atitirpau“, nes tai, ką atveždavo Aurimas, mums labai padėjo.
Kai supratau, jog laukiuosi vaikelio, jis skubiai suorganizavo santuokos įforminimą. Dar vienas „žygdarbis“, kurį jis dėl manęs (taip sakė) padarė, tai apsigyveno pas mus su mama ir sakė, kad ieškos darbo artimiausiame mieste. Ilgai jam nesisekė. Tiesą sakant, aš gerai nė nežinojau, ar tikrai jis darbo paieškos reikalais vos ne kasdien kažkur išvažiuodavo.
Tęsinį skaitykite 2020 11 14 „Utenyje“