Genovaitė ŠNUROVA
Visada domėjausi žmonių gyvenimais. Ypač patinka tie pasakojimai, kuriuose, pasak mano kaimynės, išklojama visa tiesa: be nutylėjimų, savigraužos, kaltinimų, be filosofinių išvedžiojimų ar neadekvačių vertinimų.
Pastebėjau, kad dauguma istorijų atspindi sudėtingus likimo vingius, neįprastus poelgius, nutylėtus išgyvenimus, išdavystes, klaidų kainas… O aš noriu papasakoti linksmą istoriją. Nors gal ne visai jai tinka toks apibūdinimas, bet geresnio nesugalvoju.
… Kaimo mokykloje klasės buvo nedidelės. Manojoje tebuvo tik penkiolika mokinių: aštuoni vaikinai ir septynios mergaitės. Visos mes buvome iš skirtingų kaimelių, nutolusių vienas nuo kito gal per kokį kilometrą. Tokie atstumai tais laikais netrukdė mums visoms susitikti ir po pamokų. Tiesa, žiemą rečiau burdavomės, nes greitai sutemdavo, todėl tėvai nebeišleisdavo iš namų. Užtat šiltuoju metų laiku atsigriebdavome. Ypač per vasaros atostogas. Prisigalvodavome tiek visokiausių pramogų, kad net pamiršdavome pavalgyti. Dėl to tėvai nelabai bardavosi, bet jei pamiršdavome atlikti vadinamuosius namų darbus (nuravėti vieną kitą lysvę, palaistyti gėles, palesinti vištas, kiaulėms susmulkintų buroklapių į lovius primesti ), gero nelauk…
O paslapčių kiek turėjome! Viena kitai viską iki menkiausių smulkmenų išsipasakodavome. Svarbiausia, visos laikėmės niekada garsiai neištartos priesaikos -niekam nepasakoti mūsų mergaitiškų išgyvenimų.
… Visos buvome labai skirtingų charakterių, turėjome skirtingus pomėgius, bet tai netrukdė mums draugauti. Ir ne tik mokykliniais metais.
Pirmoji iš mūsų septyniukės ištekėjo Regina. Mes, visos likusios šešios, buvome pamergėmis. Tiesa, mus lengvai šokiravo faktas, kad pirmoji išteka būtent Regina, nes manėme, kad ji negražiausia, šiurkštoka ir netgi mokėsi prasčiausiai.
Antroji po gero pusmečio ištekėjo Staselė. Neilgai trukus aukso žiedus sumainė ir Aldona. Ketvirtoji buvau aš. Penktosios nuotakos teko ilgėliau palaukti – gal tik po trejų metų ir Virginija mus visas pakvietė į vestuves. Nijolė ištekėjo kitų metų rugpjūčio pabaigoje. O mūsų šauniausioji Zita vis dar nebuvo susiradusi vienintelės savo meilės: tai tas netinka, tai anas negeras. Mes pasišaipydavome iš jos (nepiktai, žinoma), vadinome ją labai išrankia, bet reikalo esmės tas nepakeitė.
Mūsų šešetukas jau auginome vaikus, o Zita tebesenmergiavo. Tiesa, kartą prasitarė, kad įsimylėjo savo kolegą (Zita dirbo mokytoja), bet nesulaukė atsako į puoselėjamus šiltus jausmus. Gerokai vėliau turistinės kelionės metu susipažino su Jurgiu. Zitai jis labai patiko. Kurį laiką abu artimai bendravo, o kai mes jau tikėjomės, kad iš „šitų šiaudų bus grūdų“, atsitiko nenumatytas dalykas – paaiškėjo, kad Jurgis vedęs, kad turi jau ūgtelėjusius du vaikus. Taip baigėsi dar viena Zitos meilės istorija…
Užtat mūsų bendravimas nesibaigė. Visos buvome susirinkusios į Aldonos vyro laidotuves (ji pirmoji iš mūsų septyniukės tapo našle), vėliau visos nuoširdžiai gailėjome Virginijos, kuri irgi liko našlė labai netikėtai mirus vyrui. Ilgai buvo manoma, kad jo mirtis smurtinė, bet vėliau „bėda suversta“ silpnai širdžiai.
… Tai taip ir gyvenome visos – tai apsiašarodavome iš džiaugsmo, tai dėl netekčių. O tada, kai atrodė, jog mūsų gyvenime netikėtumų tikrai nebebus, Zita nustebino. Taip taip, nustebino. Negi jūs nesistebėtumėte sužinojusios, kad Zita išteka. Toji pati Zita, kuri vis dar buvo netekėjusi, niekada nė puse lūpų nė vienai mūsų neprasitarusi, kad susipažino su žmogumi, kurį įsimylėjo, kuris ir ją pamilo. Žinia apie būsimas vestuves nustebino dar ir tuo, kad mums visoms, taigi ir Zitai, buvo gerokai per šešiasdešimt metų…
Nežinau, kuri iš mūsų pirmoji prasitarė (mes visos buvome pakviestos į vestuves), kad reikia staigmenos būsimai nuotakai. Mergvakario. Iš pradžių juokėmės, kalbėjome apie tai, kad tokius vakarėlius organizuoja tik jaunimas, bet po ilgokų ginčų sutarėme, kad ir mes dar ne visai sukriošusios…
Nutarėme niekur iš savo kaimo nevažiuoti: juk visai šalia tušti stovi Staselės tėvų erdvūs namai. Sutarėme, kad visos atsinešime gėrimų, skanių patiekalų, pasikviesime Zitą ir švęsime. Taip ir padarėme…
… Stalą tiesiog nukrovėme patiekalais ir vyno buteliais. Tiesa, kažkuri atsinešė ir šį bei tą stipresnio. Susėdome visos, žiūrime viena į kitą ir nežinome, ką toliau daryti. Aš tikėjausi, kad mūsų šaunuolė Nijolė bus kažką įdomaus sugalvojusi, kitos tikėjosi, kad Staselė, o dar kitos – kad aš. Rezultatas nulinis – sėdime, žiūrime viena į kitą ir nežinome, ką dabar daryti.
Kažkuri pasiūlė išgerti už būsimą nuotaką ir jos šeimos laimę, kažkuri dar ir gražią kalbą pasakė apie mūsų draugystę ir, žinoma, pasiūlė susidaužti taurėmis. Vėliau ir aš kažką siūliau…
Kai po įvairiausių tostų ir skanaus vyno taurių kilnojimo pajutau, kad lyg ir mažumėlę padauginau, bandžiau stotis. Ne iš pirmo karto pavyko. Mačiau, kad ir Nijolės pastangos išeiti iš užstalės bemaž bevaisės. Kai ir Virginija, mačiau, sunkiai stojosi, supratau, kad prieš sėdantis prie stalo pravartu buvo prisiminti savo metus, apgalvoti galimybes, juk nebe šešiolikinės esame…
Išėjusios į lauką bandėme dainuoti. Tiesa, nežinau, ar bent vieną dainą padainavome iki galo. Gerai, kad šokti nė viena nepanoro (gal dėl to, kad vyrų nebuvo), o tai nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę…
Paryčiais kažkuri prisiminė, kad jau lyg ir laikas būtų eiti namo. Sutarėme maisto likučius, neišgertus butelius (jei tokių atsirastų) pasiimti rytoj, nes vis tiek reikės ateiti ir viską sutvarkyti.
Vos tik stojomės eiti, Regina suklupo ant kažkokio daikto (tamsoje juk nesimatė), nikstelėjo koją ir eiti jau nebegalėjo. Tai ką daryti? Nepaliksi gi draugės likimo valiai. Bandėme vesti už parankių – nepavyko. (Turiu pasakyti, kad Regina svėrė apie 130 kilogramų.) Tada Staselė prisiminė, kad ūkio pastate yra jos tėvo motociklas su priekaba. Visos puolėme jį iš ten stumti. Tada suvienytomis pastangomis į motociklo priekabą įsodinome (tiksliau būtų sakyti – įvertėme) Reginą. Kadangi šios transporto priemonės užvedimo raktelių nebuvo, sumąstėme motociklą su sunkiu kroviniu tiesiog stumti keliuku Reginos namų link. Gal nepasakosiu, kiek kartų mes, stūmėjos, griuvome, kiek kartų kėlėmės, kiek kartų leipome iš juoko ir vėl stūmėme. Lyg ir netoli, tik apie 100 metrų, bet tas atstumas, rodės, ištįso iki keleto kilometrų…
… Kai pasiekėme kelionės tikslą, galvojome, kad visi vargai baigėsi. Pasirodo, kad ne. Reikėjo Reginą kažkaip ištraukti iš tos priekabos. Va, čia ir prasidėjo… Kol mes ją nustūmėme iki jos namų, Regina toje priekaboje ramiausiai užsnūdo. Pažadinti nesisekė: pramerkia vieną akį, pasižiūri į mus nieko nesuprantančiu žvilgsniu ir vėl panyra į gilų miegą: ką norit, tą darykit… Tai ir darėm: ir traukėm, ir tempėm, ir kėlėm, ir išversti bandėm. Jokio rezultato. Sėdi lyg įbetonuota ir viskas. Primenu, jos svoris apie 130 kilogramų.
Kažkuri netgi siūlė apversti motociklą ant šono ir tada esą būsią lengviau. Kažkodėl neapvertėm, gal jėgų neužteko…
Kai jau buvome visiškai netekusios jėgų, sumąstėme moterį taip ir palikti toje priekaboje: juk vasara, nesušals. Ateisim rytoj ryte ( iki to „rytoj ryte“ tebuvo likusi gal tik valanda).
… Prabudau jau gerokai įdienojus. Pirmoji mintis buvo, žinoma, Regina. Galvojau, nueisiu ir pasižiūrėsiu, ar ji tebemiega toje priekaboje, bet pirmiausia nutariau paskambinti Zitai, nes ji išskubėjo namo dar net neįpusėjus mergvakariui. Maniau, papasakosiu jai mūsų vakarykščius nuotykius. Pasirodo, ji jau viską žinojo, mat kažkas pamatė Reginą dar tebemiegančią „geležinėje lovytėje“, pasikvietė keletą kaimo vyrų ir „išlaisvino priekabos belaisvę“. Visas kaimas keletą dienų juoku netvėrė…
O mes supratome, kad ne į septintą dešimtį įkopus mergvakarius organizuoti. Tuo labiau kai neturi supratimo, ką juose veikti…
