Gailėtis jau per vėlu

Genovaitė ŠNUROVA. Būdamas vienuoliktoje vidurinės mokyklos klasėje jau žinojau, kad mane įsimylėjusi aštuntokė. Nei ta žinia man padarė kažkokį įspūdį, nei ta mergaitė. Pažinojau ją, nes būtent jos nuotrauka kabėdavo mokyklos garbės lentoje. Kabo – tegul kabo. Man nei šilta, nei šalta. Aš irgi kartais „sublizgėdavau“ su mokslais, bet ne visi dalykai man buvo įkandami, ne visi įdomūs, todėl į pirmūnus neprasimušdavau.
Buvau vienturtis rajone gerai žinomų tėvų vaikas. Mokykloje daug kas kalbėdavo, kad dėl tėvų įtakos mokytojams aš gaudavau geresnius pažymius, nors jų tikrai buvau nevertas. Nežinau, gal ir taip. Nesukau sau dėl to galvos.
O ta mergaitė (man labai keistas buvo jos vardas – Dovė) augo tik su mama, materialinė jų šeimos padėtis buvo, kaip dabar pasakytų, žemiau skurdo ribos. O aš nejutau jokių materialinių problemų: ko tik užsimanydavau, tėvai viską nupirkdavo. Trumpai sakant, ta skurdeiva manęs nesudomino. Nekreipiau į ją jokio dėmesio, nes maniau, kad ji manęs neverta. Kitaip sakant, ne tas lygis. Aš juk vienturtis gražuolis, o ji gi kas?
Baigęs mokyklą, į tuometinį institutą neįstojau. Tėvų įtaka šį kartą nesuveikė… (Tęsinys 2020 12 30 laikraštyje)