Atvirumo valandėlė

Atomazga, kurios niekas nesitikėjo

Negaliu žodžiais perteikti šiandieninės savijautos. Jaučiuosi taip, lyg mažų mažiausiai vikšrinis traktorius būtų per mane pervažiavęs. Neklauso nei mintys, nei rankos. Emocijos nepavaldžios protui. Nežinau, kaip jausitės jūs, perskaitę pasakojimą apie vakar dieną. O ji – tikrai neeilinė. Tokia, kuri tikrai nepasimirš visą likusį gyvenimą. Su pusbroliu Aliuku (tik užaugusi sužinojau, kad jo tikras vardas Aloyzas) augome nuo pat vaikystės. Jo mama ir mano mama buvo seserys. Abi šeimos gyvenome kaimynystėje. Mus skyrė tik tvora, šalia kurios iš abiejų pusių augo obelys. Jų veislės buvo skirtingos, bet mes, net neidami vieni pas kitus, obuolių turėjome visokių. Mat mūsų obelų šakos buvo persisvėrusios į mano tetos sodybos pusę, o jų – į mūsų, tai mūsų obuoliai krisdavo ir į jų pusę, o jų – į mūsų. Taip ir „pasimainydavome…“ Mes su Aliuku buvome septintoje klasėje, kai jo tėvai, pasistatę namus artimiausiame miestelyje, išsikraustė ten gyventi. Savo namą šalia mūsų jie pardavė kitiems žmonėms. Tada į mūsų pusę nukritusius jų sodo obuolius mes turėdavome jiems nunešti. Bet tai jau kita istorija… Kai Aliukas baigė mokslus ir įsidarbino tame pačiame miestelyje, kuriame gyveno, susitikdavome rečiau, nes aš dirbau rajono centre. Kadangi kiekvieną savaitgalį parvažiuodavau pas tėvus, tai ir jis pas mus atsirasdavo. Net kviesti nereikėjo – apžergia, būdavo, dviratį ir atlekia. Kas čia tie trys kilometrai jaunam vyrui. Savo dvidešimtojo gimtadienio proga į svečius pasikviečiau dvi mokslo drauges. Susėdome pavėsinėje, valgėme pyragaičius, juokavome, o kai jos jau ruošėsi sugrįžti į miestą, atvažiavo Aliukas. Kompanijai padidėjus, vakarojimas užsitęsė. Pasiūliau draugėms pas mane pernakvoti. Sutiko. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nakvoti nė nereikėjo – visą naktį (buvo labai šilta) kalbėjome, juokavome, gėrėme Aliuko atsivežtą vyną (to butelio dar buvo maža, Aliukas parūpino kitą), o paryčiais išsiskirstėme. Tas vakaras buvo lemtingas ir Aliukui, ir vienai mano draugei. Nuo to laiko jie ėmė susitikinėti, vienas kitam rašė laiškus, važinėdavo į svečius. Po trejeto jų draugystės metų gavau kvietimą į vestuves. Buvau pirmąja pamerge. Tos vestuvės ir man buvo lemtingos – įsimylėjau pabrolį, po dvejų metų sukūrėme šeimą ir iki šiol laimingai gyvename, bet tai kita tema… Aliukas su Birute kurį laiką gyveno mieste, bet vėliau, prisiminę, kad abu yra kaimo vaikai, apsisprendė apsigyventi kaime. Čia jiems labai sekėsi. Abu buvo labai darbštūs, išmanė ūkio darbus, nevengė gėlininkystės, augino paukščius. Visa tai buvo jų laisvalaikis, o dienomis jie abu turėjo gerai mokamus darbus. Santuokoje pragyvenę gal kokius šešerius metus, abu „prisiminė“ neturintys vaikų. Pasak jų pačių, intensyviai stengėsi šitą klaidą ištaisyti, bet vis nesisekė. Teko kreiptis į medikus. Pirmoji tą padarė Birutė, nes Aliukas nusprendė, kad jis yra sveikas, todėl jam pas gydytojus eiti nereikia. Birutę gydytojai ištyrė. Pasirodė, kad nėra jokių kliūčių vaikų susilaukti. Bet vaikų nebuvo. Tada pas gydytojus išsiruošė ir Aliukas. Žinau, kad jam buvo paskirti kažkokie vaistai, kažkokios procedūros, bet atžalų vis tiek nebuvo. Nei vienas, nei kitas man neatviravo, nepasakojo, ką prognozavo gydytojai, o aš ir neklausinėjau – maniau, kad nereikia lįsti į dūšią, jei žmogus pats nenori apie tai kalbėti. Po kurio laiko pajutau, kad jų šeimos santykiuose kažkas nebegerai, bet irgi nieko neklausinėjau. Žinoma, negyvenome kaip visiškai svetimi žmonės, bet didelio artumo nebuvo. Po keleto metų vieną dieną sugrįžusi į kaimą sužinojau, kad įvyko nelaimė – Birutei leidžiantis į rūsį lūžo kopėčių skersinis, moteris krito ant kažkokių daiktų ir labai susižeidė. Po ilgo gydymosi, reabilitacijų, sanatorijų paaiškėjo skaudi tiesa – Birutė nevaikščios… Aliukas keletą metų kantriai ja rūpinosi. Žinoma, tik vakarais, nes dieną būdavo darbe. Po kurio laiko sužinojau, kad Aliukas draugauja su labai gražia, nuoširdžia moterimi. Žinoma, sveika. Apie jų draugystę jau daug kas žinojo. Tiesą sakant, jie nesislapstė: kartu leido laisvalaikį, kartu lankė koncertus, važiuodavo grybauti. Tos moters nebuvau mačiusi. Iš nuogirdų žinojau, kad kažkur dirba buhaltere, kad gyvena nuosavame name viena, kad yra išsiskyrusi, kad irgi neturi vaikų. Aš, suprantama, pykau ant Aliuko, nes labai gailėjau Birutės. Netgi buvau įsitikinusi, kad dėl jos nelaimės jis kaltas: galėjo gi matyti, kad kopėčių skersinis papuvęs. Iš kitos pusės žiūrėdama, bandžiau pateisinti pusbrolį: jaunas, energingas vyras (jam tada buvo tik ką sukakę 40 metų), kuriam norisi visaverčio gyvenimo. Žodžiu, nežinojau, nei kaip man reaguoti į tai, kas vyksta jo gyvenime, nei ką jam pasakyti. Susitikau jį antradienį. Kažkoks keistas jis man pasirodė, sutrikęs. Paklausiau, kas atsitiko. Iš pradžių dar bandė išsisukti nuo atsakymo, o po minutėlės išdrožė visą tiesą – esą susitaręs su slaugos paslaugas teikiančia įstaiga, kad nuo penktadienio priimtų ten Birutę, o jis nutaręs vesti tą moterį, su kuria draugavo. Aš net apstulbau nuo tokios žinios, net supratimo neturėjau, kaip turėčiau reaguoti. Tiesa, dar pasakė, kad Birutei apie savo sprendimą praneš tik ketvirtadienio vakarą – jos išvežimo į slaugos įstaigą išvakarėse. Ėjau namo lyg ne savo kojomis. Žengdama kiekvieną žingsnį, galvojau apie visus: ir apie Birutę, dar nenutuokiančią, kas jos laukia, apie Aliuką ir tą moterį. Nežinojau, ar ją kaltinti, ar pabandyti suprasti. Kai parėjusi namo naujieną papasakojau savo vyrui, jis išmintingai pareiškė, kad aš nesikiščiau į Aliuko gyvenimą, nes jei kas nors nepasiseks, esą tada kaltins mane. Nieko jam neatsakiau, bet mintyse rezgiau planą, kaip sužinoti, kur gyvena toji moteris, ir pabandyti su ja pasikalbėti. Nespėjau. Trečiadienio vakare telefonu buvusi kaimynė man pranešė, kad Aliukas, išėjęs iš parduotuvės su šampano buteliu rankoje, keletą žingsnių paėjėjęs, sukniubo. Atvykusi greitoji negalėjo niekuo padėti… Šitaip netikėtai baigėsi Aliuko gyvenimo istorija. Man teko rūpintis jo laidotuvėmis, nes daugiau artimų giminaičių nebuvo. Birutei nepasakiau, ką buvo sugalvojęs Aliukas. Tik nuėjau pas ją pasikalbėti, ką darysime toliau. Mums besikalbant, į duris kažkas pasibeldė. Atidariau. Už jų stovėjo jauna moteris, kuri prisipažino esanti TA moteris, ir pasakė, kad norėtų slaugyti Birutę. Aš palikau jas vienas. Tegul pasikalba, tegul nusprendžia…