Atvirumo valandėlė

Anyta – velnio pramanyta

Genovaitė ŠNUROVA. Prisipažinsiu iš karto – kol neturėjau marčios, nesupratau anytų, kurios negali sutarti su marčiomis, jas ignoruoja, pykstasi, yra amžinai nepatenkintos. Galvojau, kad jei aš būsiu gera marčiai, ją toleruosiu, tai ir ji bus gera man. Dabar suprantu visas anytas, visus uošvius, šešurus ir kitus artimus giminaičius, susijusius su konkrečia šeima. Dabar žinau ir tai, kad kartais anytai su marčia tiesiog neįmanoma sutarti. Tuo labiau tais atvejais, jei skiriasi abiejų temperamentai, įpročiai, vertybės, savarankiškumo laipsnis ir kt. Gal kažkaip galima „užsimerkti“, jei abi šeimos gyvena atskirai, o jei kartu – net pati tolerantiškiausia anyta lengvai gali tapti pačia blogiausia. Žinoma, marčios akimis žiūrint.
Papasakosiu savąjį atvejį. Mes su vyru gyvename nuosavame dideliame name, užauginome keturis vaikus. Iš jų trys su savo šeimomis gyvena užsienyje, tik mūsų pagrandukas Matas liko gyventi kartu su mumis. Neprieštaravome jam dėl ankstyvų vedybų su vienmete, turtingų tėvų vienturte Rita ir tam, kad abu gyvens nuomotame bute. Ten jie ir gyveno iki gimstant sūneliui. Nuo to laiko Matas liko vienintelis šeimos išlaikytojas, nes marti iki ištekėdama niekur nedirbo, o vėliau keletą mėnesių padirbėjo tėvo įmonėje. Tiesa, turiu pasakyti ir tai, kad marčios tėvas netroško tokio žento, t. y. mūsų sūnaus, o mes nelabai troškome jo dukros. Nedaug kartų iki vestuvių buvome ją matę, bet ir iš tų keleto susitikimų buvo aišku, kad tai tikrų tikriausias lepūnėlės pavyzdys. (Tęsinys 2021 02 06 laikraštyje)