Genovaitė Šnurova
Kad paveldėtojai ketina parduoti kitoje kelio pusėje esančius jų giminaitės namus, seniai žinojau. Kaip ir tai, kad ta sodyba daug kas domėjosi, bet tuo viskas ir baigdavosi: atvažiuoja, pavaikšto aplink, įeina į vidų, ten neužtrunka ir išvažiuoja. Nežinau, kas būsimiems jos šeimininkams nepatikdavo, bet naujų kaimynų vis nesulaukdavau. Na, žinoma, namas be patogumų, be įmantraus išplanavimo, netgi be šiuolaikinės šildymo sistemos – paprasta krosnis, kurią užkurti ne taip paprasta. Ne, nėra jokių paslapčių. Tiesiog reikia įgūdžių.
Bet aš jau buvau įpratusi, kad tuose namuose daug metų vakarais neįsižiebia joks žiburėlis, kad netgi vešlios takažolės, augusios abipus takelio nuo gatvės link sodybos, kažkaip išsigimė ar visai išnyko, kad šulinio rentinys supuvo, o šalia namo durų vešėjęs alyvų krūmas taip išsikerojo, kad norint patekti į vidų pirmiausia reikėtų kirviu pasidarbuoti.
Buvo laikas, kai toks vaizdas tiesiai priešais mano langą kažkaip baugino, sukeldavo liūdnų minčių, bet ilgainiui nebeturėjo jokios reikšmės: tiesiog įpratau prie to ir nebekreipdavau dėmesio, nes įsisąmoninau, kad kitaip nebus. Prieš metus supratau, kad esu neteisi: gali būti ir kitaip.
… Kartą į to namo kiemą įsuko kažkoks prabangus automobilis. Mačiau, kad iš jo išlipo keturios moterys, kad aplaužė alyvos šakas, atsirakino duris ir įėjo į vidų. Stovėjau prie lango ir stebėjau. Labai įdomu buvo pamatyti, kas gi bus toliau.
Tęsinį skaitykite 20230 01 07 „Utenyje“
