Genovaitė ŠNUROVA
Besimokydama mokykloje, turėjau dvi klasės drauges, su kuriomis beveik kasdien bendravome (turiu mintyje – po pamokų), nes mus siejo meilė muzikai, knygoms ir gamtai. Mes netgi žiemą išeidavome pasivaikščioti po netoliese esantį nedidelį miškelį, nebijojome išbraidyti visas, ypač pačias giliausias, pusnis, karstydavomės po medžius, susėsdavome ant šakų ir mataruodavome kojomis. Taip šėliojome iki to laiko, kol Vilma per daug įsijautė, per daug įsisiūbavo ir su visa šaka, ant kurios sėdėjo, nudribo ant žemės. Mes su Vida labai išsigandome, nes pagalvojome, jog mūsų draugė užsimušė. Laimei, šiek tiek pagulėjusi ji atsimerkė ir netgi pati atsistojo…
Vasarą mes beveik nebūdavome namuose: vis miške ir miške. Čia dainuodavome ir tikėjome, kad mūsų niekas negirdi. Pasirodo, girdėjo, matyt, per garsiai „kakarines leidome“. Tai būtų buvę visai nieko, jei šiek tiek vyresni vaikai mūsų nebūtų pradėję vadinti primadonomis. Svarbiausia, mums tas žodis buvo negirdėtas, todėl nežinojome, ar pykti, ar džiaugtis…
Tęsinį skaitykite 2021 04 17 „Utenyje“