Nepamirštamos akimirkos

Genovaitė ŠNUROVA. Gegužė. Nors pro langą pasižiūrėjus taip neatrodo. Vėjas lyg pasamdytas darbštuolis stengiasi iš paskutiniųjų: taip lanksto netgi apystorius medžius, jog atrodo, kad jie neatlaikys – nusilenks iki žemės pripažindami vėjo galybę ir, supratę, kad priešintis neverta, pasiduos…
Gegužė. Žvilgtelėjau pro langą dar kartą ir apstulbau – sninga. Balta balta sodo žemė. Tik po akimirkos supratau, kad tai ne sniegas, o palangėje augančio didelio obelų sodo žiedų audra. Vėjas baltutėlius lapelius taip įnirtingai drasko, jog nežinia, ar dar liks nors vienas kitas ant šakų. O jei nebeliks, tai ką? Obuolių nebebus?
Kad ir kaip ten būtų, gegužė – mūsų meilės mėnuo. Ir tikrai ne vien dėl to, kad gegužės 14-oji – lietuviškosios meilės deivės Mildos diena, bet, svarbiausia, dėl to, kad gegužė – mūsų vestuvių laikas. Nepamiršau, kaip virpėjau iš jaudulio, mylimojo rankos įsitvėrusi artėdama prie altoriaus…
Nuo tos dienos jau 35-ąjį kartą metų ratas apsisuko ir vėl sustojo ties pačia gražiausia padala – sodų, ievų, pienių, plukių žydėjimo mėnesiu, mūsų meilės sutvirtinimo mėnesiu…
Per tuos tris su puse dešimtmečio daug įsimintinų įvykių buvo. Bene patys svarbiausi – mūsų vaikų gimimas (rodos, jie nė nebuvo maži). O kur dar įvairios sukaktys, šventės, sunkiai išgyvenamos netektys… Juk šitiek visko buvo. Išgyventų emocijų juk jokiomis svarstyklėmis nepasversi, jokiais matais neišmatuosi, nepalyginsi su niekuo kitu. (Tęsinys 2021 05 29 laikraštyje)