Sauso lietaus nebūna

Genovaitė ŠNUROVA. Apie bet kokį netikėtumą dažnai sakoma, kad tai lyg perkūnas iš giedro dangaus arba lietus be menkiausio debesėlio. Virš mano galvos buvo susikaupęs kitoks debesėlis – sauso lietaus, t. y. krintančio į žemę ne šaltais lašais, o… pinigais. Net nežinau, kokio nominalo banknotais ta pinigų liūtis būtų prasidėjusi, bet supratau tik tiek, kad jei visi jie būtų buvę netgi paties didžiausio nominalo, tebūtų tilpę tik į stipraus vyro sunkiai panešamą krepšį. Man tiesiog už nieką buvo, tiesiogine to žodžio prasme, brukami labai dideli (mano supratimu) pinigai – kone 200 000 eurų. Netikit? Tebesaugau įrodymus… Ne kartą buvau rašiusi apie visokiausio plauko aferistus, kurie norėjo uteniškius apipilti pinigais, o nesusigundžiusius netgi šantažuoti, bet net nepagalvojau, kad yra žmonių, kurie ir mane nori padaryti turtingą… Na, apie viską iš pradžių. Prieš keletą dienų tokia ponia Regina Balsevičiūtė viename socialiniame tinkle pasisiūlė tapti drauge. Kadangi ši moteris man nepažįstama, prieš paspausdama „sutinku“, pasidomėjau jos draugais. Ogi jie – visai padorūs žmonės, net keletas man buvo gerai žinomi. Todėl nesuabejojau – draugaukim. Kitą dieną gavau iš šios moters trumpą laiškelį. Ir šiaip skaičiau, ir kitaip skaičiau – turinio suprasti nepavyko. Labai rūpėjo paklausti, ar ji pati supranta, ką parašė, bet to nepadariau. Tiesiog tą minutę nebeturėjau laiko, tai taip ir liko. Užtat kitą dieną iš tos pačios moters gavau štai tokio turinio laiškelį (kalba netaisyta): „Aš dar kartą džiaugiuosi, kad tave perskaičiau, aš tau papasakosiu savo istoriją, kad tu mane galėtum pažinti. Man 68 metai ir šiuo metu gyvenu nedarbingumo pensijoje, kurioje nagrinėjami tokie ypatingi atvejai kaip aš. Savo ligą aš atradau prieš 5 metus, kai prieš 2 metus mirė mano vyras. Todėl 7 metus buvau našlė ir pradėjau tvarkyti vyro turtą, nes visa ši turtą kyla iš jo. Būtent jo dėka aš praturtėjau, nes jis turėjo daug kasybos bendrovių ir turėjo akcijų įmonėse visoje Europoje ir Afrikoje. Jam mirus, aš toliau valdžiau jo turtą, nes tapau teisėtu jo įpėdiniu. Tačiau prieš dvejus metus pardaviau visą savo vyro dalį ir surinkau pinigus į savo sąskaitą, kad paaukočiau juos asociacijoms ir vaikų globos namams. Bet šiuo metu likę pinigai yra 195 000 eurų užblokuoti mano sąskaitoje 3 metams. Jei nusprendžiau paaukoti šiuos pinigus kam nors „Facebook“, tai yra todėl, kad mano bažnyčioje man patarė, nes labdara netriukšmauja ir ne visi turi žinoti, ką tau duoti savo noru. Taigi ėmiausi ieškoti tobulo žmogaus, turinčio gerą širdį ir polinkį į Dievą. Tada sutikau tave. Taigi galiu jums pasakyti apie save. Štai keletas esminių mano gyvenimo dalių, apie kurias ką tik jums pasakojau.“ Manau, supratote, kad tekstas rašytas pasitelkus automatinį vertėją ir kad tai aiškių aiškiausia afera. Tada sugalvojau tęsti susirašinėjimą, kad išpeščiau iš jos kuo daugiau informacijos. Parašiau, kad begaliniai apsidžiaugiau, jog žemėje dar yra tokių nesavanaudžių žmonių, kad man pinigų tikrai labai reikia, kad esu našlė ir viena auginu šešis vaikus. Žodžiu, esu visiška vargšė ir pasirengusi už tokią dovaną jai ne tik rankas, bet net kojų tarpupirščius išbučiuoti… Žodžiu, kvailiojau kaip sugebėjau. Naujoji geradarė, paklausta, kaip man gauti jos žadamus pinigus, paprašė atsiųsti visus mano asmens duomenis. Ne tik sąskaitos numerį, bet ir paso duomenis, elektroninio pašto adresą ir kt. Atsakiau, jog aš esu tokia vargšė, kad nieko, ko ji reikalauja, net neturiu. Tada paprašė atsiųsti nors WhatsApp numerį arba nors elektroninio pašto adresą. Parašiau, kad nesu net girdėjusi apie tokius dalykus. Tada ji man liepė kuo skubiau visa tai susikurti, nes ji norinti atsiųsti daugiau informacijos apie man dovanojamus pinigus. Tada aš parašiau, kad man užtenka informacijos apie pinigus (juk svarbiausia suma), o visa kita nesvarbu. Turbūt pamačiusi, kad su tokia vėpla nesusikalbės, ji paskelbė savo advokato elektroninio pašto adresą (gal kam reikia, tebesaugau) ir paprašė visus reikalaujamus duomenis nusiųsti jam, nes tik jis „padarys popierių, kuris parodys, kad jūs norite būti mano paveldėjimo savininke“. Tada aš jai pažadėjau kitą dieną viską, ko esu prašoma, padaryti ir nusiųsti. Atsakė, kad gerai, ji esanti gera, todėl vieną dieną palauks… Tiesa, dar nepasakiau, kad į visus mano paklausimus geradarė atsakinėjo tą pačią minutę. O tada ėmiausi darbo. Visagalis internetas patikino, kad tokia Regina Balsevičiūtė tikrai yra, kad gyvena Kaune, kad baigusi Maskvos kooperacijos institutą. Žodžiu, buvo labai aišku, kad kažkokia aferistė ar sukčių grupė paprasčiausiai pavogė šios moters anketą ir ja naudojasi. Išsiaiškinau ir tai, kad tokie laiškeliai su ta pačia žadama paaukoti suma išsiųsti ne man vienai. Ką gali žinoti, gal kas nors ir užkibo ant aferistų kabliuko. Kitą dieną, na, tada, kai jau turėjau pranešti visus savo asmens duomenis, pamačiau, kad toji Regina švenčia savo gimtadienį (gegužės 1 d.). Tik jai ne 68-eri metai, kaip nurodė „geroji fėja“, o 61. Tada dar kartą peržiūrėjau jos draugų sąrašą. Tarp jų buvo vienas bendras (mano ir jos) draugas – aukštas pareigas Lietuvos generalinėje prokuratūroje ėjęs pareigūnas. Parašiau jam ir paklausiau, gal jis asmeniškai pažįsta Reginą, ir paaiškinau, kodėl to klausiu. Atsakė, kad taip ir kad tuoj pat jai paskambins. Po keleto minučių parašė, kad Reginos anketa iš tikrųjų pavogta, kad „reikalas perduotas policijai“. Noriu tikėti, kad šitai aferistei labai nepasisekė… O dabar tegaliu pasakyti, jog labai liūdžiu „netekusi“ šitiek pinigų. Tiesa, netgi jau svajodama apie tai, kaip juos išleisiu, šiek tiek pavydėjau savo viršininkui, nes jis turėjo paveldėti tragiškai žuvusių tolimų giminaičių Amerikoje, o vėliau ir Afrikoje paliktus milijonus, nes daugiau nerasta jokių jų palikuonių. Tai buvo truputį skaudu: jei viršininkas, tai jam milijonai, o man tik kažkokie vargani 200 000 eurų. Bet čia tiems, kas supranta humorą… Gaila, sauso lietaus nebūna…