Vytautas KAZELA. Eimutis Misiūnas gimė ir subrendo Utenoje. Sauliaus Skvernelio vyriausybėje dirbo vidaus reikalų ministru, vėliau krašto apsaugos viceministru. Pasikeitus seimo daugumai ir vyriausybei E. Misiūnas pareiškė norą grįžti į buvusią savo darbovietę ir dirbti teisėju. Tačiau prezidentas jam, kaip ir dar dviem buvusiems ministrams Raimundui Karobliui ir Linui Linkevičiui, pasiūlė „politiškai atvėsti“. Šiandien E. Misiūnas mūsų redakcijos svečias, kurį kalbina Vytautas Kazela.
Koks buvo tas porinkiminis laikotarpis?
Rinkimai, jei neklystu, baigėsi spalio viduryje, bet mes dar dirbome iki gruodžio 11 dienos. Žinodamas, kad tai paskutinė mano darbo diena Krašto apsaugos ministerijoje, atsiverčiau teismų puslapį ir pasižiūrėjau, kokios yra laisvos darbo vietos. Vien Vilniaus miesto apylinkės teisme, kuriame dirbau, iki buvau pakviestas dirbti ministru, buvo net 4 laisvos teisėjų darbo vietos. Tą pačią dieną parašiau prašymą teismų administracijai, kad mane grąžintų į darbą Vilniaus miesto apylinkės teisme. Dar po dviejų savaičių parašiau prašymą dėl darbo Lietuvos apeliaciniame teisme. Tada prasidėjo šventės – Kalėdos, Naujieji metai, todėl aš ramiai laukiau atsakymo iš prezidentūros ar teismų administracijos.
Sausio pabaigoje nusprendžiau skambinti į prezidentūrą ir sužinoti, kas ten vyksta. Iš 27 karto prisiskambinau ir iš teisės grupės vadovės sužinojau, kad prezidentas manęs neskirs teisėju, nes man reikia „politiškai atvėsti“. Vėliau televizijose buvo paaiškinta, kad aš dėl politinio posto mečiau teisėjo darbą, todėl nesugebėsiu sąžiningai atlikti teisėjo pareigų – nešališkai ir objektyviai nagrinėti bylų. Todėl man reikia „politiškai atvėsti“.
Jau sausio viduryje, kai prezidentas pareiškė, kad neskirs buvusių ministrų R. Karoblio ir L. Linkevičiaus ambasadoriais, nes jiems reikia „politiškai atvėsti“, aš pagalvojau, ar tik tai nebus pritaikyta ir man. Paskui nusiraminau, kad ambasadorių postai Briuselyje ir Vašingtone yra labai rimti ir atsakingi, o aš viso labo noriu grįžti į apylinkės teisėjus. Visiškai nelyginami dalykai.
Man buvo didelis šokas. Aš ilgai galvojau, nes pradėti bylinėtis su prezidentūra nėra paprasta. Bet tai labai negražu. Prezidentas ateina su gerovės valstybės idėja, ir staiga tokie dalykai. Tokia nepagarba žmogui. Esą aš pats turėjau susiprasti, kad manęs neskirs. Aš savęs klausiu: kada aš tai turėjau suprasti? Po mėnesio, trijų, pusės metų? Pasakyk žmogui tai, kaip yra ar kaip sugalvojai. Suprask, jei atsakymas yra teigiamas, tu jo ir sulauki, o jei neigiamas – tyla.
Tai mane labai sukrėtė ir aš supratau, kad turiu eiti į teismą ir ginti save. Sulaukiau didelio teisininkų bendruomenės palaikymo. Visi vienu balsu kartojo, kad taip elgtis negalima. Jeigu yra kuriamas kažkoks naujadaras, jis turi būti įteisintas įstatymu, kad kiti teisėjai, kurie gali būti kažkur paskirti, turi žinoti ir įvertinti tas rizikas. Nes aš nei eidamas dirbti ministru, nei juo dirbdamas to nežinojau. O juk tai yra specialioji teisėjo teisė grįžti į buvusias pareigas. Taip sukonstruota valstybės tarnyba.
Eina jau penktas mėnuo, kai prasidėjo jūsų politinio „atvėsimo“ laikotarpis. Ar žinote, kiek tai gali trukti? Metus ar iki gyvos galvos?
Bent jau prezidento komanda būtų pasakiusi: yra toks privačių interesų derinimo įstatymas. Jame numatyta, kad, jei koks nors kontrolierius kontroliavo kažkokią įmonę, tai jis joje negali įsidarbinti anksčiau nei po metų laiko. Nors to įstatyme nėra, bet mes jums taikome analogiją ir jums reikės metus laiko „atvėsti“. Tada kaip teisininkas gali galvoti: tokia yra prezidento komandos nuomonė. Teisinga ji ar ne – čia jau kitas reikalas.
Mano atveju yra du aspektai. Pirmasis – visiškai nežmogiškas elgesys, ir tu pasijunti tarsi valstybės priešas, su kuriuo nekalbama, kuris yra ignoruojamas. Taip elgtis negalima ne tik su manimi, bet ir su bet kuriuo Lietuvos piliečiu. Antrasis aspektas – teisinis. Kai mes žiūrime Teismų įstatymą, jame jokios „atvėsimo“ sąvokos nėra. Nėra ir jokių tokio „atvėsimo“ terminų.
Dėl šių dviejų aspektų aš ir kreipiausi į teismą ir esu šimtu procentų garantuotas, kad šį teismą laimėsiu. Tik tai gali užtrukti. Kreipiausi į Vilniaus apygardos teismą. jis mano ieškinį nagrinėti atsisakė, todėl parašiau apeliacinį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui. Čia mano skundas gali būti nagrinėjamas pusę metų. Aš suprantu pirmos instancijos teismų teisėjus – kam jiems kurti kažkokį precedentą, jeigu iš įstatymo matyti, jog nėra teisinio pagrindo, kad su žmogumi būtų galima taip pasielgti. Tikiuosi, kad jei ne Lietuvos apeliacinis, tai Lietuvos Aukščiausiasis teismas į viską pažiūrės kitaip.
Jei taip nebus, yra Europos žmogaus teisių teismas. Yra suformuotos bylų praktikos. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad kiekvienas bet kurios šalies pilietis turi teisę išspręsti savo problemą taip, kaip tai numato tos šalies įstatymai. Negali būti taip, kad žmogus nesurastų teisinio būdo savo teisėms apginti. Apie tai yra pasisakęs ir Europos žmogaus teisių teismas, ir Lietuvos konstitucinis teismas.
Ir tai idealiai atitinka mano situaciją. Konstitucinis teismas yra pasakęs, jog teisinėje valstybėje negali būti taip, kad žmogui pažeidžia jo teisę kreiptis į teismą arba nesudaro sąlygų kreiptis į teismą. Čia viskas labai aišku. Ir anksčiau ar vėliau tai bus išspęsta. Mane kaip pilietį žeidžia dar ir tai, jog prezidentas bendrauja ir su įvairiomis teisininkų bendruomenėmis, universitetų profesoriais, ir būtų galima į šią problemą pasižiūrėti kritiškai bei ją išspręsti perlipant per savo didybę – tiesiog pasakyti: taip, mes gal pasikarščiavome ar suklydome, bet dabar norime ištaisyti šią klaidą. Deja, laikas bėga ir to nėra – prezidentas laikosi savo nuomonės. Todėl, kai žiūriu į žmogų, turintį ambicijų sukurti gerovės valstybę, aš netikiu, kad tokia valstybė bus sukurta, arba ji bus sukurta pagal tam tikrą sąrašą, kuriame mano pavardės nebus.
Ir vis dėlto panašu, kad prezidentas greitai savo nuomonės nepakeis, o teismai gali užtrukti ir porą metų. Kaip gyvensite toliau?
Dalyvauju keliuose rimtuose konkursuose. Ruošiuosi advokatūrai. Reikės išsilaikyti advokatūros egzaminus, susitvarkyti dokumentus, kad galėčiau dirbti šį darbą. Aš, besimokydamas ir dirbdamas universitete, dirbau teisinės pagalbos centre. Nemokamai konsultuodavome socialiai remtinus žmones. Jei prie kitų kabinetų eilių nebuvo, tai prie mano – dviem savaitėm į priekį. Man labai patiko tas darbas, ir apimtys buvo didžiulės. Yra daug įvairių laimėtų bylų. Ne tik čia, bet ir dirbant teisėju sukaupta daug patirties. Advokatūra man buvo tarsi atsarginis kelias, kurio dar neteko išbandyti. Paprasčiausiai tam nebuvo laiko – buvau dėstytojas, teisėjas, ministras. O dabar galiu ir advokatu dirbti, manau, kad man tai bus įdomi patirtis.
Atrodote nepraradęs ir sportinės formos. Koks jūsų laisvalaikis?
Fizinę formą stengiausi palaikyti ir karantino metu. Nors apribojimai buvo griežti, bet niekas nedraudė išeiti į lauką ir ten individualiai pasportuoti. Tai padeda išlaikyti ir psichologinę pusiausvyrą. Dabar jau ir sporto klubai atveria duris, ir aš tuo labai džiaugiuosi – lankausi, sportuoju. Be viso to, skaitau knygas, domiuosi specialiąja literatūra. Prieš pusantro mėnesio radau kvietimą savanoriauti COVID-19 patikros punktuose. Man visada imponavo savanorystės idėjos ir dabar turėdamas daugiau laisvo laiko nutariau tuo pasinaudoti. Per savaitę tenka dirbti tris ar keturias dienas po 4 valandas. Esu savanoris koordinatorius. Labai daug veiksmo. Dirbu kompiuteriu ir čia labai svarbu nedaryti klaidų. Per pamainą tenka aptarnauti nuo 100 iki 120 žmonių. Darbas nėra sudėtingas, bet reikalaujantis atidumo. Norėjau savo laisvą laiką atiduoti bendruomenei.
Pandemija tęsiasi jau ilgiau nei metus, medikai pervargę ir reikia jiems padėti. Pradžioje buvo sunku, bet dabar, praėjus mėnesiui laiko, jaučiuosi puikiai. Nejaugi turėčiau sėdėti namuose ir vaidinti auką? Išėjo, kaip išėjo. Turiu laisvo laiko ir galiu jį praleisti prasmingai. Mus apmokė ir aš ketinu savanoriauti tol, kol galėsiu.
Turbūt ir šeimai anksčiau neturėjote tiek laiko, kiek turite dabar?
Tai ir privalumas, ir šioks toks nepatogumas. Dabar visi namuose. Žmona dirba iš namų, dukra Augustė savo kambarėlyje mokosi. Mano darbas – kuo daugiau padėti buityje. Nueinu į parduotuvę, pagaminu pusryčius, pietus. Suplaunu indus. Nudirbu kitus darbus. Juk karūna nuo galvos dėl to nenukris – jos aš niekada ir neturėjau.
Asmeninio archyvo nuotr.
