Atvirumo valandėlė

Abiem likimas laimės pašykštėjo

Genovaitė ŠNUROVA

Šiandien, praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų, susitikau žmogų, su kuriuo kažkada svajojau sukurti šeimą, ilgai ir laimingai gyventi. Nepavyko. Netgi pradėti bendro gyvenimo nepavyko. Sakau iš karto: nei jis, nei aš gyvenime nebuvome laimingi…
… Su Mykolu mokėmės toje pačioje mokykloje, tik jis buvo porą metų už mane vyresnis, todėl mokėsi vyresnėje klasėje. Gražus buvo, neslėpsiu, bet mokyklos laikas aš nebuvau tarp tų, kurios dūsavo vien jį pamačiusios. Nežinau kodėl, bet jis į mano svajonių lauką nebuvo įsiveržęs. Visa tai įvyko gerokai vėliau. Na, gal po trejeto metų. Žodžiu, tada, kai abu jau buvome baigę mokyklą. Kažkaip netikėtai susitikome vieną kartą, po to dar kartą, po kažkurio laiko vėl… Taip retkarčiais susitikinėjant lyg ir pusantrų metų praėjo. Kitaip sakant, užteko laiko įsimylėti. Tuo labiau kad joks kitas vaikinas man jokio išskirtinio dėmesio nerodė. Todėl, kai vieną labai tylų vasaros vakarą Mykolas pasiūlė už jo ištekėti, neilgai dvejojau. Kodėl gi ne? Sutarėme abiem tinkamą dieną ir nuvažiavome į rajono centre esantį civilinės metrikacijos skyrių.

Tęsinį skaitykite 2022 10 15 „Utenyje“