Aktualijos

Norvaišių kaimo būtovės slėpiniai ir legendos

Vytautas Indrašius

Norvaišių kaimas Užpalių seniūnijoje turi gilią ir skaudžią istoriją. Po 1863 m. sukilimo iš šio kaimo į Samaros gubernijos stepes už Volgos ištrėmė 11 šeimų (lygiai pusę kaimo). Tremtinių valakiniuose ūkiuose carinė valdžia apgyvendino 22 pravoslavų – unitų šeimas. Tačiau kaimas nenutautėjo, kitataučiai pamažu iš kaimo dingo arba priėmė katalikybę. Liko tik prisiminimai ir legendos. Sovietinės okupacijos (1941–1953) metais kaimas neteko 30 gyventojų: ištremti, įkalinti, žuvę partizaninėse kovose. Taip kaimas tuštėjo, prarasdamas pirmykštį savitumą ir žavesį. Iš Norvaišių kaimo mane Mama išsivežė vaikystėje, sugrįžau po šešiasdešimties metų. Neradau nė vieno vienmečio, su kuriuo karstėmės po alksnyną, neradau buvusių kaimynų. Radau visai kitokį kaimą – nykstantį, patamsėjusį, nutolusį nuo manęs. Tačiau vaikštinėdamas buvusiais takais ir takeliais jaučiau Mamos įmintų pėdų šilumą, o buvusioje sodybvietėje – nužudyto tėvo kraujo lašais kas vasarą sirpsta žemuogėlės. Vėl atgimsta į praeitį nueinanti būtovė, sušvinta ir prašosi užrašomos legendos.

Vorakalnio gervelė

Į vakarus nuo kaimo kryžkelės, išdidžiai įsirėžusi į buvusias pelkes, dunkso aukščiausia kaimo molinga kalva – Vorakalnis. Ant kalvos pavasarį atskridusios ir rudenį atsisveikindamos klykauja gervės, kartodamos šimtmečiais plevenančią legendą apie dingusią mergaitę Gervelę. Senai, labai senai, šalia Vorakalnio, prie užpelkėjusio Aklažerio, stovėjusioje trobelėje gyveno neturtingi kaimiečiai Mierkiai. Turėjo jiedu vienturtę dukrelę, kurios ir vardo niekas neprisiminė. Graži, lino spalvos plaukais, liekna, lengva tarsi plunksnelė. Dažnai nuplevendavo pasėdėti ant molingos kalvos. Būdavo, vienoje kalvos pusėje Mierkių dukrelė renka žemuogėles, o netoliese dairosi pulkelis gervių. Jos nebijodavo čia dažnai ateinančios mergaitės. Gyventojams rodėsi, kad mergaitė šoka kartu su gervėmis ir vadino ją Gervele. Vieną pavasarį žemuogiaujančią Gervelę pamatė anapus Aklažerio gyvenęs ūkininkaitis. Nežinia, kaip per klampią ir klastingą pelkę jis pasiekė Vorakalnį, tačiau jų širdyse suvirpėjo meilės styga. Kad būtų lengviau, jaunikaitis per Aklažerį pasidarė takelį, nuklodamas jį berželiais. Taip jie susitikinėdavo visą vasarą, sakydami vienas kitam žodžius, kuriuos žino tik įsimylėję.

Tęsinį skaitykite 2022 10 15 „Utenyje“