Genovaitė ŠNUROVA
Žinau, kad jauni, sveiki žmonės, eidami S. Dariaus ir S. Girėno gatve, net nepagalvoja apie tai, kad visai šalia yra Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, nes jų dar nekankina rimtos sveikatos problemos, jų artimieji dar neguli sunkios ligos patale. Duok Dieve, kad ir negulėtų…
Bet didelė dalis uteniškių (ir ne tik) tikrai žino, kad čia sveikatą stiprina dešimtys žmonių arba (žiūrėkim teisybei į akis) guli tie, kurie nebesitiki pasveikti. Sunkiai pasiligojusiųjų artimieji tvirtina, kad šita ligoninė – kone vienintelis išsigelbėjimas, jei namuose nėra galimybių slaugyti kartais netgi patį brangiausią žmogų.
Mane visada liūdina kai kurių žmonių įsitikinimas, kad čia atvežami žmonės tik numirti. Tikrai ne. Būna, kad neštuvais į šią ligoninę atgabenti ligoniai iš jos išeina savo kojomis. Ir tai ne stebuklas, o čia dirbančiųjų pasiaukojamo darbo rezultatas.
Saulėtą ir maloniai šiltą rugsėjo dieną irgi ėjau pro šalį. Pamačiusi kieme sėdinčius ligonius, į lauką išėjusius su vaikštynėmis, ramentais ar prilaikomus baltais chalatais vilkinčių moterų, nutariau užsukti ir juos pakalbinti. Kieme, saulutės atokaitoje, sėdintys vyrai ir moterys sakė esą labai patenkinti priežiūra, maistu (jei kažko ypatingesnio užsinori, nuperka socialinė darbuotoja), bendrauti nevengiančiu ligoninės kolektyvu. O viena moteris pridūrė, kad čia ne tik slaugos ligoninė, o ir savotiška reabilitacijos įstaiga. Tęsinys 2019 09 21
