Genovaitė ŠNUROVA
Vos tik pagalvojusi apie buvusio kaimyno Nikodemo gyvenimą,
prisiminiau anekdotą. Labai seną. Jį, manau, visi esate girdėję. Tas
anekdotas apie tai, kad gerokai per šešiasdešimtį metų perkopęs
senbernis buvo prikalbintas vesti. Ilgai, sako, vyriškis atsisakinėjo,
bet galiausiai sutiko, nes jam buvo mestas paskutinis ir bene pats
svariausias argumentas – sulauksi visiškos senatvės, pasiligosi, tai
nebus kam paduoti net vandens stiklinės. Vyriškis ryžosi vesti, o po
keleto metų iš tikrųjų pasiligojo. Guli patale ir galvoja – vandens
paduoti tikrai yra kam, bet kad gerti nesinori…
Kai aš dar
basa lakstydavau po kiemą, vis pasidairinėdavau į kaimyno Nikodemo
sodą, kuriame augo daug vaismedžių. Mes ir patys savo sodą turėjome, bet
jis manęs kažkodėl nedomino, užtat už tvoros auganti dar Nikodemo tėvo
sodinta obelis neleido man ramiai gyventi. Jos obuoliai buvo tokie
skanūs, kad aš apie jokį kitą skanėstą net galvoti negalėjau. Betgi
pabandyk juos pasiekti, kai netgi žemiausia šaka – gerokai virš mano
galvos. Dar viena didelė kliūtis – žabarų tvora. Gerai pagalvojusi,
sumąsčiau, kad ją galima šiek tiek praardyti, įlįsti, pasirinkti
krituolių, sugrįžti, viską gražiai užtaisyti ir ramiai gyventi toliau.
Tokia „praktika“ ilgai naudojausi. Bet vieną kartą Nikodemas mane pagavo
– vos tik įlindau ir… capt už pakarpos…
Tęsinį skaitykite 2019 06 22 „Utenyje“
