Genovaitė ŠNUROVA
Pavargau. Nieko sunkaus visą dieną nedirbau, o pavargau. Gal nuo
įspūdžių gausos, gal nuo neramių minčių, o gal ir nuo savotiško
nusivylimo. Savimi, aišku, nusivyliau, o ne kitais.
Dabar
žinau, kad ilgai šitaip sėdėsiu, spoksosiu į vieną tašką lubose ir
galvosiu, galvosiu… Prisiminimai neleis užmigti. O gal net kažkokia
savigrauža. Nors, tiesą sakant, sudėtinga kaltinti save. Kažkaip
neįprasta. Kitą gali iškoneveikti, išvadinti pačiais bjauriausiais
žodžiais, pasistengti su juo nesusitikti, nesikalbėti, o ką daryti
pačiai su savimi?
Kaip save nubausti, kad nemokėjau
atleisti, kad net neįsigilinau į priežastis, o tik smerkiau ir smerkiau.
Ir pati viena nusprendžiau – nebereikia man šito žmogaus. Viskas,
skyrybos. Vienintelė pati protingiausia išeitis. Ne tada taip galvojau, o
dabar, praėjus beveik keturiems dešimtmečiams. Dabar, kai tik ką prieš
valandą grįžau iš klasės draugų susitikimo, praėjus penkiasdešimčiai
metų po vidurinės mokyklos baigimo…
Bendraklasį Aurimą
įsimylėjau būdama dešimtoje klasėje. Žinotumėte, kiek ašarų pagalvė
sugėrė, kai supratau, jog aš jam visiškai nerūpiu. Kur jau čia man su
juo lygintis – jis buvo vienturtis kolūkio pirmininko sūnus, o aš – tik
našlės melžėjos duktė. Nesvarbu, kad buvau graži, kad gabi mokslams, bet
neturtinga. Užtat mano vienmetė Ieva, kuriai mokslai nelabai sekėsi,
buvo kritusi Aurimui į akį: jis stengėsi įtikti Ievai, nuolat būti šalia
jos. Kai jis be jokių užuolankų man pasakė, kad aš neturėčiau vilčių,
pati sau prisiekiau – mokysiuosi, baigsiu mokslus ir pasieksiu tokias
karjeros aukštumas, kad Aurimui su savo negabia gražuole Ieva teliks tik
pavydėti…
Tęsinį skaitykite 2019 06 15 „Utenyje“
