Atvirumo valandėlė

Gailiuosi, kad pritrūko kantrybės

Genovaitė ŠNUROVA

Pavargau. Nieko sunkaus visą dieną nedirbau, o pavargau. Gal nuo įspūdžių gausos, gal nuo neramių minčių, o gal ir nuo savotiško nusivylimo. Savimi, aišku, nusivyliau, o ne kitais.
Dabar žinau, kad ilgai šitaip sėdėsiu, spoksosiu į vieną tašką lubose ir galvosiu, galvosiu… Prisiminimai neleis užmigti. O gal net kažkokia savigrauža. Nors, tiesą sakant, sudėtinga kaltinti save. Kažkaip neįprasta. Kitą gali iškoneveikti, išvadinti pačiais bjauriausiais žodžiais, pasistengti su juo nesusitikti, nesikalbėti, o ką daryti pačiai su savimi?
Kaip save nubausti, kad nemokėjau atleisti, kad net neįsigilinau į priežastis, o tik smerkiau ir smerkiau. Ir pati viena nusprendžiau – nebereikia man šito žmogaus. Viskas, skyrybos. Vienintelė pati protingiausia išeitis. Ne tada taip galvojau, o dabar, praėjus beveik keturiems dešimtmečiams. Dabar, kai tik ką prieš valandą grįžau iš klasės draugų susitikimo, praėjus penkiasdešimčiai metų po vidurinės mokyklos baigimo…
Bendraklasį Aurimą įsimylėjau būdama dešimtoje klasėje. Žinotumėte, kiek ašarų pagalvė sugėrė, kai supratau, jog aš jam visiškai nerūpiu. Kur jau čia man su juo lygintis – jis buvo vienturtis kolūkio pirmininko sūnus, o aš – tik našlės melžėjos duktė. Nesvarbu, kad buvau graži, kad gabi mokslams, bet neturtinga. Užtat mano vienmetė Ieva, kuriai mokslai nelabai sekėsi, buvo kritusi Aurimui į akį: jis stengėsi įtikti Ievai, nuolat būti šalia jos. Kai jis be jokių užuolankų man pasakė, kad aš neturėčiau vilčių, pati sau prisiekiau – mokysiuosi, baigsiu mokslus ir pasieksiu tokias karjeros aukštumas, kad Aurimui su savo negabia gražuole Ieva teliks tik pavydėti…

Tęsinį skaitykite 2019 06 15 „Utenyje“