Genovaitė ŠNUROVA
Angelės ir Augustino šeima gal apie porą dešimtmečių vis dar
vylėsi susilaukti savo vaikų. Nepavyko. Nuleido rankas netgi tie
medicinos profesoriai, kurie ilgą laiką tikėjo, kad gali įvykti
stebuklas, kad nevaisingumui lyg ir nėra rimtų priežasčių. Tada šeima ir
nusprendė pasiimti globoti našlaitį, nes norėjosi, jog namuose klegėtų
vaikiški balsai…
Angelė norėjo į šeimą priimti ne didesnį
nei penkerių metų berniuką, o Augustinui norėjosi šiek tiek didesnio.
Na, tokio, kad jau meškerioti galėtų eiti kartu.
Po ilgų
paieškų sutuoktiniai surado jiems patikusį berniuką. Kai pradėjo tartis
dėl jo globos, paaiškėjo, kad jis turi dvynį brolį. Tokia žinia šiek
tiek sujaukė šeimos planus, bet kai emocijos atvėso, buvo nutarta
globoti abu – negi išskirsi dvynukus.
Vaikų adaptacija
šeimoje buvo gana komplikuota. Berniukams nepatiko tai, kad jie patys
ryte turi pasikloti lovas, susitvarkyti savo kambarius, susitepti
sumuštinius ir t. t. Angelė kantriai mokė juos pačių paprasčiausių
dalykų: pasisveikinti su kaimynais, padėkoti jiems netgi už smulkią
paslaugą ar saldainį, padėti parsinešti sunkesnį krepšį.
Augustinas
stengėsi sudominti juos žvejyba, sportu (namo kieme buvo įrengti
krepšinio stovai), vėliau – automobilio priežiūra ir remontu, nardymu.
Nepavyko.
Tęsinį skaitykite 2019 06 08 „Utenyje“
