Genovaitė ŠNUROVA
Nebeišgalėjau išlaikyti savo trijų kambarių buto: nusiperku pigiausių maisto produktų, susimoku visus mokesčius ir nebelieka pinigėlių net skanaus torto gabalėliui. Netgi pačiam mažiausiam. Nutariau ieškoti išeities, nes taip gyventi nebenorėjau. Radau, žinoma. Patį paprasčiausią variantą – pasikeičiau savąjį butą į vieno kambario ir dar gavau nedidelę priemoką. Ją pasidėjau „juodai dienai“. Maža ką…
Vos atsikrausčiusi ėmiausi pažindintis su kaimynais. Po poros pokalbių su gyvenančiaisiais priešais mane supratau, kad niekas čia su manimi bendrauti netrokšta, kad visiškai niekas nesidomi mano asmenybe, kad niekam neįdomūs mano kilnūs tikslai, kad tikrai nebus jokių bendrų kavagėrių, paplepėjimų aktualiomis temomis. Žodžiu, teks mokytis gyventi kitaip: nelįsti niekam į akis, nesmalsauti, nesidomėti paskalomis (o tai kaip be jų gyventi), susitikus laiptinėje kaimyną galima net nesisveikinti, nes vis tiek atsakymo nesulauksi.
Žodžiu, per keletą dienų supratau, kad gyvena visi kas sau, vienas apie kitą nieko nežino. Netgi vardų. Apie tai, kad kaimynas kaimynui stengtųsi kažkaip pagelbėti, pasidomėti jo sveikata, pasiūlyti kokią nors paslaugą, net kalbėti neverta. Kai apie tokią mane stebinančią situaciją papasakojau draugei iš kito to paties miesto mikrorajono, ji mane patikino, jog ir ji nepažįsta daugumos savo kaimynų, nors tame pačiame bute jau gyvena per dvidešimt metų.
Tęsinį skaitykite 2022 01 29 „Utenyje“
