Atvirumo valandėlė

Dabar verkiu tik džiaugsmo ašaromis

Genovaitė ŠNUROVA

Su Danguole susitikome rajono centro autobusų stotyje. Aš buvau atvažiavusi į miestą paprasčiausiai apsipirkti, o ji, apsikrovusi lagaminais, sakė grįžtanti iš viešnagės pas dukrą, gyvenančią Anglijoje. Kadangi autobuso reikėjo laukti beveik porą valandų, moteriškam pasiplepėjimui laiko buvo užtektinai… Tada Danguolė papasakojo apie vienturtės dukros Sigitos pirmąją santuoką, kurios vos ne kiekviena diena buvo laistoma abiejų moterų ašaromis. „Žinojau, kad ji draugauja su blogais darbais pagarsėjusiu vaikinu, – atviravo pašnekovė. – Vos ne kasdien kartojau dukrai apie netikusį draugo pasirinkimą, apie tai, kad toks žmogus tikrai nebus nei geras vyras, nei geras būsimų vaikų tėvas. Galvoji, klausė? Kuo aš dažniau jos prašiau kažkaip užbaigti šią draugystę, tuo dažniau ji lakstė į pasimatymus su juo. Po vieno barnio Sigita išbėgo iš namų ir visą naktį negrįžo. Aš tada pykau ir pati ant savęs, ir ant viso pasaulio, bet labiausiai, žinoma, ant dukros. Labai norėjau, kad ji man besąlygiškai paklustų, o ji nė nemanė to daryti.

Tęsinį skaitykite 2022 07 16 „Utenyje“