Genovaitė ŠNUROVA
Šiandien Onutės jau nebėra. Nebėra ir jos sodintų ryškiaspalvių gėlių palangėje, ir didžiulio baltomis žiedų kepurėmis kasmet pasipuošiančio krūmo prie įėjimo, ir žalia veja nebekelia pasigėrėjimo. Nebėra ir dailiai sukastų lysvių, kuriose nuolat augo įvairios daržovės, kurių niekada neužgoždavo nė viena netgi menkutė piktžolė. Daug ko čia nebėra… O aš dar ir šiandien visiems dejuojantiems dėl nenusisekusio gyvenimo, dėl amžinų nepriteklių, dėl amžino burbėjimo, jog tai tas negerai, tai anas, visada pasakoju apie ją, Onutę, kuri niekada nekeikė likimo dėl fizinės negalios, neaimanavo dėl to, kad tai vieno, tai kito darbo negali pasidaryti, kad neturi laiko tobulėjimui, kad kasdienybė neleidžia džiaugtis gyvenimu. Ji gyveno visavertį gyvenimą, dirbo visus darbus, kurie yra kaimo moters kasdienybė. Ji visada viską galėjo. Netgi mezgė teturėdama tik vieną ranką…
Tęsinį skaitykite 2022 02 12 „Utenyje“