Genovaitė ŠNUROVA. Į kapines ateinu beveik kasdien. Ypač tada, kai reikia nusiraminti, kai kažko pritrūksta, kažko maža ar šiaip kokia neganda įsisuka. Pavaikštau, paskaitau pavardes paminkliniuose akmenyse ir nusiraminu. Juk čia guli tiek daug mano pažįstamų, giminaičių, draugų, kuriems gyvenime vis kažko trūko, kažko nepasidalijo netgi patys artimiausi giminaičiai. Štai vienas šalia kito ramiai guli buvę kaimynai, kurie vos ne kasdien pykosi dėl vištos, iškapsčiusios daržus, dėl nutrūkusio šuns, dėl per tvorą į kaimyno kiemą nuriedėjusio obuolio, dėl per arti sklypo ribos pasodintų medžių, metančių šešėlį. Puikiai prisimenu, kaip jie vienas kitą keikdavo, kaip grasino susidoroti. Susidorojo su jais pats gyvenimas: vienam sunkią ligą parūpino, kitam – mirtimi pasibaigusią automobilio avariją. O štai dabar abiem visko gana: guli po sunkiomis granito plokštėmis ir tyli. Netoli jų amžinojo poilsio atgulė ir visažine vadinta keistuolė. Niekas dorai nežinojo, nei kur ji gyvena, nei tikro jos vardo, nei pavardės. Užtat žinojo, kad keistuole vadinama moteris labai domėjosi kitų žmonių, netgi nepažįstamų, gyvenimais. Ką ir kur besusitiktų, būtinai išklausinės viską apie tą žmogų. Žinoma, kai kurie jos užkalbinti nepažįstami žmonės ją kartais šiurkštokai pavarydavo šalin, o tie, kas ją sutikdavo dažnai, pasakodavo jai visokiausias išgalvotas istorijas. Tyčia. Keistuolė visiems prisiekinėdavo, kad niekada niekam nepasakoja, ką išgirdusi, bet vos tik susitikdavo žmogų, kuris jai skirdavo šiek tiek laiko ir dėmesio, viską, ką būdavo išgirdusi iš kitų, išklodavo iki smulkmenų. Užtat ją pažįstantys ir pasakodavo nebūtus dalykus, o po to, girdėdami jos perpasakojimus, nesitverdavo juoku. (Tęsinys 2020 09 05 laikraštyje)
Related Articles
Vyras ir dvi jo moterys
Genovaitė ŠNUROVA Gimiau dar prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, bet apie jį girdėjau tik iš suaugusiųjų. Per maža buvau, kad ką nors suprasčiau ar įsiminčiau. Tik gerokai ūgtelėjusi girdėjau pasakojimus apie tai, kad daug kaimo namų sudegė, kad kažkur netoliese krito bombos, miškelyje šalia beržo gulėjo nušautas jaunutis vokiečių kareivis, kurį kaimo vyrai čia pat […]
Dvidešimt trejus metus buvau tikra moteris
Irena Ratkevičiūtė Ištekėjau būdama devyniolikos. Skubėjau išeiti iš gimtųjų namų, nes juose ramybės nebuvo nei dieną, nei naktį. Tėvas gėrė. O išgėręs tapdavo agresyvus. Mušdavosi ne tik su sugėrovais – mušdavo ir motiną. Žiauriai, be gailesčio. Žinodami, kad tėvas geria ir vakare grįš girtas, išeidavom iš namų. Kur tik neteko nakvoti: šiaudų kūgiuose, daržinėje ant […]
Tiesa išaiškėjo negreit…
Genovaitė ŠNUROVA. Iš savo gimtojo miesto, galima sakyti, paslapčiomis pabėgau. Kitaip sakant, neaiškindama buvusiems kolegoms tikrosios priežasties (nelaiminga meilė), greitosiomis atsiskaičiau, atsisveikinau ir išvažiavau. Gyvenamąjį plotą kitame mieste jau buvau susiradusi. Išsinuomojau pagal skelbimą. Ir tik tada, kai įsikūriau, ėmiau ieškoti darbo. Pasirodė, kad tai nėra taip paprasta… Miestas, kuriame nieko nepažinojau, nesutiko manęs svetingai. […]