Genovaitė ŠNUROVA. Į kapines ateinu beveik kasdien. Ypač tada, kai reikia nusiraminti, kai kažko pritrūksta, kažko maža ar šiaip kokia neganda įsisuka. Pavaikštau, paskaitau pavardes paminkliniuose akmenyse ir nusiraminu. Juk čia guli tiek daug mano pažįstamų, giminaičių, draugų, kuriems gyvenime vis kažko trūko, kažko nepasidalijo netgi patys artimiausi giminaičiai. Štai vienas šalia kito ramiai guli buvę kaimynai, kurie vos ne kasdien pykosi dėl vištos, iškapsčiusios daržus, dėl nutrūkusio šuns, dėl per tvorą į kaimyno kiemą nuriedėjusio obuolio, dėl per arti sklypo ribos pasodintų medžių, metančių šešėlį. Puikiai prisimenu, kaip jie vienas kitą keikdavo, kaip grasino susidoroti. Susidorojo su jais pats gyvenimas: vienam sunkią ligą parūpino, kitam – mirtimi pasibaigusią automobilio avariją. O štai dabar abiem visko gana: guli po sunkiomis granito plokštėmis ir tyli. Netoli jų amžinojo poilsio atgulė ir visažine vadinta keistuolė. Niekas dorai nežinojo, nei kur ji gyvena, nei tikro jos vardo, nei pavardės. Užtat žinojo, kad keistuole vadinama moteris labai domėjosi kitų žmonių, netgi nepažįstamų, gyvenimais. Ką ir kur besusitiktų, būtinai išklausinės viską apie tą žmogų. Žinoma, kai kurie jos užkalbinti nepažįstami žmonės ją kartais šiurkštokai pavarydavo šalin, o tie, kas ją sutikdavo dažnai, pasakodavo jai visokiausias išgalvotas istorijas. Tyčia. Keistuolė visiems prisiekinėdavo, kad niekada niekam nepasakoja, ką išgirdusi, bet vos tik susitikdavo žmogų, kuris jai skirdavo šiek tiek laiko ir dėmesio, viską, ką būdavo išgirdusi iš kitų, išklodavo iki smulkmenų. Užtat ją pažįstantys ir pasakodavo nebūtus dalykus, o po to, girdėdami jos perpasakojimus, nesitverdavo juoku. (Tęsinys 2020 09 05 laikraštyje)
Related Articles
Tiesiog norėjau išsikalbėti…
Genovaitė ŠNUROVA. Kol buvau jauna, tikrai džiaugiausi išgirdusi, jog tas ar kitas žmogus švenčia šimto metų jubiliejų. Tai atrodė kažkas didingo, kažkas išskirtinio, neapsakomai džiugaus. Ir ne vien dėl sveikintojų gausos, netgi valdžios vyrų ar moterų rodomo dėmesio, o tiesiog kažkas žmogiškai mielo ir šilto. Juk ne kiekvienam lemta sulaukti jubiliejaus, susidedančio iš triženklio skaičiaus. […]
Žmogaus gyvenimas –
lyg amerikietiški kalneliai
Genovaitė ŠNUROVA Prieš porą metų pirmą kartą išsiruošiau į, pasak mano planus žinojusios kaimynės, jaunystės paieškų kelionę. Laiko turiu, automobilį turiu, tai ir nutariau pakeliauti. Pirmiausia panorau aplankyti kaimą, kuriame kažkada gyveno mano seneliai. Važiuodama ten įsivaizdavau pamatysianti gražiai nudažytus, medinėmis lentutėmis apkaltus namus, prie kurių užveisti gėlynai, takelius, vedančius nuo vieno kaimyno link kito, […]
Tėvo vardas … Elena
Vos tik buvo paskelbtas karantinas, įprasta mano dienotvarkė griuvo. Visų pirma, nebereikėjo anksti keltis, gražiai rengtis, susitvarkyti plaukus, šiokį tokį makiažą pasidaryti ir išvažiuoti į darbą (prieš keletą metų iš miesto išsikėliau į senelių sodybą kaime), nepamirštant rezervuoti šiek tiek laiko automobilių kamščiams gatvėse. O darbe pirmiausia su kolegėmis išgerdavome po puodelį kavos, aptardavome praėjusios […]
