Genovaitė ŠNUROVA. Į kapines ateinu beveik kasdien. Ypač tada, kai reikia nusiraminti, kai kažko pritrūksta, kažko maža ar šiaip kokia neganda įsisuka. Pavaikštau, paskaitau pavardes paminkliniuose akmenyse ir nusiraminu. Juk čia guli tiek daug mano pažįstamų, giminaičių, draugų, kuriems gyvenime vis kažko trūko, kažko nepasidalijo netgi patys artimiausi giminaičiai. Štai vienas šalia kito ramiai guli buvę kaimynai, kurie vos ne kasdien pykosi dėl vištos, iškapsčiusios daržus, dėl nutrūkusio šuns, dėl per tvorą į kaimyno kiemą nuriedėjusio obuolio, dėl per arti sklypo ribos pasodintų medžių, metančių šešėlį. Puikiai prisimenu, kaip jie vienas kitą keikdavo, kaip grasino susidoroti. Susidorojo su jais pats gyvenimas: vienam sunkią ligą parūpino, kitam – mirtimi pasibaigusią automobilio avariją. O štai dabar abiem visko gana: guli po sunkiomis granito plokštėmis ir tyli. Netoli jų amžinojo poilsio atgulė ir visažine vadinta keistuolė. Niekas dorai nežinojo, nei kur ji gyvena, nei tikro jos vardo, nei pavardės. Užtat žinojo, kad keistuole vadinama moteris labai domėjosi kitų žmonių, netgi nepažįstamų, gyvenimais. Ką ir kur besusitiktų, būtinai išklausinės viską apie tą žmogų. Žinoma, kai kurie jos užkalbinti nepažįstami žmonės ją kartais šiurkštokai pavarydavo šalin, o tie, kas ją sutikdavo dažnai, pasakodavo jai visokiausias išgalvotas istorijas. Tyčia. Keistuolė visiems prisiekinėdavo, kad niekada niekam nepasakoja, ką išgirdusi, bet vos tik susitikdavo žmogų, kuris jai skirdavo šiek tiek laiko ir dėmesio, viską, ką būdavo išgirdusi iš kitų, išklodavo iki smulkmenų. Užtat ją pažįstantys ir pasakodavo nebūtus dalykus, o po to, girdėdami jos perpasakojimus, nesitverdavo juoku. (Tęsinys 2020 09 05 laikraštyje)
Related Articles
Susitikimas, kurio nesitikėjau
Žinojau, kad yra Vilniuje tokia ligoninė, kurioje gydomi psichikos sutrikimų turintys žmonės, bet nežinojau, kad gali atsitikti taip, jog pačiai teks toje ligoninėje apsilankyti. Kol kas, ačiū Dievui, ne gydytis joje, o aplankyti tolimą giminaitį, neturintį jokių artimųjų. Tas giminaitis visą gyvenimą buvo keistokas. Gyveno paties susikurtame pasaulėlyje, niekam nekenkė, nieko neskriaudė, tik labai nenorėjo, […]
Gyvenimo ratas nesustoja – patyręs transplantacijos stebuklą pats tapo donoru
Pirmasis pavasario mėnuo išskirtinį organų donorystės ir transplantacijos procesą apgaubė didžiule pagarba ir padėka – kuriamo amžino gyvenimo stebuklo liudijimu. Salvadoras Sobralis – Portugalijos dainininkas, „Eurovizijos“ laureatas, jau aštuntus metus gyvena su transplantuota širdimi. Pastarąjį kartą koncertuodamas Vilniuje, tarsi pavasario pranašas ir gyvas liudininkas, jis dvi valandas dainavo su publika, būdamas kartu – iš […]
Ir vėl Naujieji
metai…
Genovaitė Šnurova Kartais pagalvoju, kad gal paroje ne dvidešimt keturios valandos, o gerokai mažiau, kad gal ir žemė greičiau sukasi, nes, rodos, tik ką siautė pavasarinė žiedų pūga, o štai jau vėl Naujieji metai visai šalia. O mano gyvenime metų sandūros laikas nelabai linksmas. Būtent per naujųjų sutiktuves dužo svajonės, griuvo išankstiniai planai, širdį užvaldė […]
