Iš akių – tai ir iš širdies…

Genovaitė ŠNUROVA. Į kapines ateinu beveik kasdien. Ypač tada, kai reikia nusiraminti, kai kažko pritrūksta, kažko maža ar šiaip kokia neganda įsisuka. Pavaikštau, paskaitau pavardes paminkliniuose akmenyse ir nusiraminu. Juk čia guli tiek daug mano pažįstamų, giminaičių, draugų, kuriems gyvenime vis kažko trūko, kažko nepasidalijo netgi patys artimiausi giminaičiai. Štai vienas šalia kito ramiai guli buvę kaimynai, kurie vos ne kasdien pykosi dėl vištos, iškapsčiusios daržus, dėl nutrūkusio šuns, dėl per tvorą į kaimyno kiemą nuriedėjusio obuolio, dėl per arti sklypo ribos pasodintų medžių, metančių šešėlį. Puikiai prisimenu, kaip jie vienas kitą keikdavo, kaip grasino susidoroti. Susidorojo su jais pats gyvenimas: vienam sunkią ligą parūpino, kitam – mirtimi pasibaigusią automobilio avariją. O štai dabar abiem visko gana: guli po sunkiomis granito plokštėmis ir tyli. Netoli jų amžinojo poilsio atgulė ir visažine vadinta keistuolė. Niekas dorai nežinojo, nei kur ji gyvena, nei tikro jos vardo, nei pavardės. Užtat žinojo, kad keistuole vadinama moteris labai domėjosi kitų žmonių, netgi nepažįstamų, gyvenimais. Ką ir kur besusitiktų, būtinai išklausinės viską apie tą žmogų. Žinoma, kai kurie jos užkalbinti nepažįstami žmonės ją kartais šiurkštokai pavarydavo šalin, o tie, kas ją sutikdavo dažnai, pasakodavo jai visokiausias išgalvotas istorijas. Tyčia. Keistuolė visiems prisiekinėdavo, kad niekada niekam nepasakoja, ką išgirdusi, bet vos tik susitikdavo žmogų, kuris jai skirdavo šiek tiek laiko ir dėmesio, viską, ką būdavo išgirdusi iš kitų, išklodavo iki smulkmenų. Užtat ją pažįstantys ir pasakodavo nebūtus dalykus, o po to, girdėdami jos perpasakojimus, nesitverdavo juoku. (Tęsinys 2020 09 05 laikraštyje)