Genovaitė ŠNUROVA. Į kapines ateinu beveik kasdien. Ypač tada, kai reikia nusiraminti, kai kažko pritrūksta, kažko maža ar šiaip kokia neganda įsisuka. Pavaikštau, paskaitau pavardes paminkliniuose akmenyse ir nusiraminu. Juk čia guli tiek daug mano pažįstamų, giminaičių, draugų, kuriems gyvenime vis kažko trūko, kažko nepasidalijo netgi patys artimiausi giminaičiai. Štai vienas šalia kito ramiai guli buvę kaimynai, kurie vos ne kasdien pykosi dėl vištos, iškapsčiusios daržus, dėl nutrūkusio šuns, dėl per tvorą į kaimyno kiemą nuriedėjusio obuolio, dėl per arti sklypo ribos pasodintų medžių, metančių šešėlį. Puikiai prisimenu, kaip jie vienas kitą keikdavo, kaip grasino susidoroti. Susidorojo su jais pats gyvenimas: vienam sunkią ligą parūpino, kitam – mirtimi pasibaigusią automobilio avariją. O štai dabar abiem visko gana: guli po sunkiomis granito plokštėmis ir tyli. Netoli jų amžinojo poilsio atgulė ir visažine vadinta keistuolė. Niekas dorai nežinojo, nei kur ji gyvena, nei tikro jos vardo, nei pavardės. Užtat žinojo, kad keistuole vadinama moteris labai domėjosi kitų žmonių, netgi nepažįstamų, gyvenimais. Ką ir kur besusitiktų, būtinai išklausinės viską apie tą žmogų. Žinoma, kai kurie jos užkalbinti nepažįstami žmonės ją kartais šiurkštokai pavarydavo šalin, o tie, kas ją sutikdavo dažnai, pasakodavo jai visokiausias išgalvotas istorijas. Tyčia. Keistuolė visiems prisiekinėdavo, kad niekada niekam nepasakoja, ką išgirdusi, bet vos tik susitikdavo žmogų, kuris jai skirdavo šiek tiek laiko ir dėmesio, viską, ką būdavo išgirdusi iš kitų, išklodavo iki smulkmenų. Užtat ją pažįstantys ir pasakodavo nebūtus dalykus, o po to, girdėdami jos perpasakojimus, nesitverdavo juoku. (Tęsinys 2020 09 05 laikraštyje)
Related Articles
Du lazdos galai
Genovaitė ŠNUROVA. Janina netgi tada, kai dar mokėsi kaimo pradinėje mokykloje, per pertraukas dažniausiai laiką leisdavo viena. Nemėgo jos nei klasės draugai, nei jų tėvai. Priežastis, žinoma, buvo. Janina mėgdavo pasisavinti kitų vaikų šalikus, kepures, pirštines, vis taikydavosi sugadinti jų portfelių sagtis, priteplioti sąsiuvinius, kokios nors knygos lapą išplėšti, bendraklasių drabužius rašalu aptaškyti. Žodžiu, pasak […]
Liūdesio kupinos vienatvės akys
Genovaitė ŠNUROVA Vienoje slaugos ligoninėje kartkartėmis aplankau tolimą giminaitę. Ji visada pasidžiaugia puikiu slaugytojų kolektyvu, skaniu maistu, tik vis pasiguodžia, kad mažoka bendravimo: personalas visada skuba, todėl nelinkęs kalbėtis, lankytojai irgi neužsibūna, nes irgi visi kažkur skuba. Tiesa, sakė, kad jei čia kas nors kasdien atneštų pyragėlių ar bet kokį kitą saldėsį, tai iki pilnos […]
Draugystės tvirtumo patikrinimas
Genovaitė ŠNUROVA. Dirbau kolektyve, kuriame daugumą sudarė moterys. Darbas buvo susijęs su visokiausių ataskaitų, sutarčių, protokolų, projektų rašymu. Kitaip sakant, sėdimas. Du mūsų kolegos vyrai jau buvo įpratę prie mūsų moteriškų pasiplepėjimų kavos gėrimo pertraukėlių metu, pasiguodimų, paatviravimų. Iš viso pulkelio moterų tik trys buvo ištekėjusios, visos kitos – išsiskyrusios, o aš – senmergė. Kartais […]