Genovaitė ŠNUROVA. Į kapines ateinu beveik kasdien. Ypač tada, kai reikia nusiraminti, kai kažko pritrūksta, kažko maža ar šiaip kokia neganda įsisuka. Pavaikštau, paskaitau pavardes paminkliniuose akmenyse ir nusiraminu. Juk čia guli tiek daug mano pažįstamų, giminaičių, draugų, kuriems gyvenime vis kažko trūko, kažko nepasidalijo netgi patys artimiausi giminaičiai. Štai vienas šalia kito ramiai guli buvę kaimynai, kurie vos ne kasdien pykosi dėl vištos, iškapsčiusios daržus, dėl nutrūkusio šuns, dėl per tvorą į kaimyno kiemą nuriedėjusio obuolio, dėl per arti sklypo ribos pasodintų medžių, metančių šešėlį. Puikiai prisimenu, kaip jie vienas kitą keikdavo, kaip grasino susidoroti. Susidorojo su jais pats gyvenimas: vienam sunkią ligą parūpino, kitam – mirtimi pasibaigusią automobilio avariją. O štai dabar abiem visko gana: guli po sunkiomis granito plokštėmis ir tyli. Netoli jų amžinojo poilsio atgulė ir visažine vadinta keistuolė. Niekas dorai nežinojo, nei kur ji gyvena, nei tikro jos vardo, nei pavardės. Užtat žinojo, kad keistuole vadinama moteris labai domėjosi kitų žmonių, netgi nepažįstamų, gyvenimais. Ką ir kur besusitiktų, būtinai išklausinės viską apie tą žmogų. Žinoma, kai kurie jos užkalbinti nepažįstami žmonės ją kartais šiurkštokai pavarydavo šalin, o tie, kas ją sutikdavo dažnai, pasakodavo jai visokiausias išgalvotas istorijas. Tyčia. Keistuolė visiems prisiekinėdavo, kad niekada niekam nepasakoja, ką išgirdusi, bet vos tik susitikdavo žmogų, kuris jai skirdavo šiek tiek laiko ir dėmesio, viską, ką būdavo išgirdusi iš kitų, išklodavo iki smulkmenų. Užtat ją pažįstantys ir pasakodavo nebūtus dalykus, o po to, girdėdami jos perpasakojimus, nesitverdavo juoku. (Tęsinys 2020 09 05 laikraštyje)
Related Articles
Keistokas giminių sprendimas
Genovaitė ŠNUROVA Su Onute nebuvome nei geros draugės, nei kaimynės, nei bendradarbės. Mus siejo tik daina. Daugelį dešimtmečių dainavome saviveikliniame kolektyve ir tiek. O ir tas kolektyvas ilgamečiam vadovui mirus iširo. Kito entuziasto, kuris sutiktų dirbti už simbolinius pinigėlius, paprasčiausiai neatsirado. O mes, buvusios dainininkės, vadovo mirties metinių proga dar kartą susirinkome, padainavome jo atminimą […]
Anytos prašymas – lyg rimbo kirtis
Vakaras buvo nerudeniškai šiltas. Sėdėjau terasoje su karštos arbatos puodeliu ir klausiausi tylos. Netgi tada, kai visu savo kūnu pajutau prieblandos vėsą, nepakilau iš patogaus krėslo. Net nepajudėjau. Jaučiausi taip, tarsi būčiau įaugusi į tą, dar senelio darytą, krėslą, o jei sumanyčiau atsikelti, tai tik kartu su juo…Jaučiausi taip apsunkusi nuo liūdnų minčių, jog net […]
Neištartų žodžių aidas…
Genovaitė ŠNUROVA Vėlus vakaras. Šviesos nedegu. Taip geriau. Šviesoje kartais pati savo minčių gėdijuosi, o kai nematau nei savęs, nei to, kas už lango, jaučiuosi tvirčiau…Supamoji kėdė, stovinti prieš langą, dienomis būna tuščia. Į ją atsisėdu tik labai vėlai vakare ir tai tik tada, kai manyje lyg mažos gyvačiukės susirango mintys, geliančios sielą, skausmu veriančios […]