Genovaitė ŠNUROVA. Dažnas, vos sunegalavęs, skuba į vaistinę, o Utenos rajono Kuktiškių miestelyje gyvenanti Dalia Rauktienė – į šalia namų esantį tikrų tikriausią vaistažolyną. Jei šiltuoju metų laiku ji pati, jos dukros, vyras, mama ar anūkas lengvai sunegaluoja, pagalba – po ranka. Žiemą kitaip – tereikia iš sekcijoje sukrautų popierinių paketų išsitraukti būtent tą, kurio tą kartą labiausiai reikia.
Vasaros vakarais, kai visi šeimos nariai jau gali lengviau atsikvėpti po dienos darbų, būtinai plikoma žolelių arbata. O tada visi susėda pavėsinėje, užsidega žvakę ir iki vėlumos, gurkšnodami aromatingą gėrimą, kalbasi, pasakoja vieni kitiems dienos įspūdžius, išdėsto kitos dienos planus. Tokia tradicija. Tiesa, prie arbatos dažnai dar ir pyragas būna…
Sužinojusi, kad Dalia savo sodyboje esančiame nedideliame žemės plote augina kelias dešimtis įvairiausių vaistažolių (kai kurių net pavadinimų nebuvau girdėjusi, nors jomis tikrai domiuosi), įsiprašiau į svečius. Galvojau paviešėti tik kokį pusvalandį, o atsitiko taip, kad užtrukau porą valandų. Buvo labai įdomu…
Dalia, papasakokite apie tai, kada ir kodėl susidomėjote vaistažolėmis, jų auginimu, savybėmis?
Rinkau vaistažoles nuo vaikystės. Pirmiausia su močiute, o jai mirus – su tėčiu. Prieš dvylika metų, kai grįžau gyventi į Kuktiškes, atsirado galimybė ne tik rinkti, bet ir pačiai užsiauginti vaistažolių. Auginu tik tai, ko reikia mano šeimai, giminėms ir draugams. Jeigu kas paprašo, o aš tokią vaistažolę turiu – būtinai duodu. Jei kieme kažko pritrūksta, randu laukuose. (Tęsinys 2020 09 05 laikraštyje)
