Genovaitė ŠNUROVA. Aiškumo dėlei turėčiau pasakyti, kad prieš keletą dešimtmečių susipažinau su visais Utenos rajono Kuktiškių seniūnijos Gimžiškių kaimo gyventojais. Maža pasakyti – susipažinau. Apie 15 metų su jais bendravau, žinojau jų gyvenimo smulkmenas, mačiau, kaip auga jų vaikai, o vėliau ir anūkai. Beje, pačiame kaime per kokius keturiasdešimt metų buvau gal tik porą kartų: vienąkart dar „prie ruso“, o kitą – prieš keletą metų.
Bet iki šiol taip ir neišsiaiškinau vienos keistokos detalės: kodėl keletas kaimo sodybų tartum atskilusios nuo pagrindinės kaimo gatvelės ir išsilaksčiusios padoriu atstumu viena nuo kitos, o devyni šio kaimo namai labai kaimyniškai išsidėstę abipus bene pagrindinės kaimo gatvelės, besibaigiančios akligatviu.
Žinojau, kad Gimžiškiai dabar jau nė iš tolo nebeprimena anuometinio kaimo. Liūdniausia, žinoma, tai, kad senieji šio kaimo gyventojai jame vykstančius pokyčius jau stebi tik iš už debesėlio. Kitaip sakant, iš aukštybių. O džiugiausia, kad savo vaikystės namus, taigi ir tėvų arba senelių atminimą labai stropiai saugo jų pačių vaikai, marčios, žentai ir anūkai. Kadangi šalia kaimo yra nedidukas Vincelio ežerėlis, todėl sodybos čia būtų buvusios kaipmat išgraibstytos, bet, kaip jau minėjau, senolių vaikai su savo šeimomis nė krust iš šio kaimo. Netgi tada, jei, neduok Dieve, kokios stichinės nelaimės čia pasiautėtų, šiandieniniai gyventojai sutiktų ant griuvėsių sėdėti, bet niekur iš čia nesitrauktų.
Tačiau jei, tarkime, įvyktų stebuklas ir iš dausų sugrįžtų senieji šio kaimo žmonės, net neįsivaizduoju, kaip jie atsirinktų savo sodybas: viskas išpuoselėta, išgražinta, tiesiog preciziškai sutvarkyta. Ir jei ne viena kaimo pradžioje gyvenanti ūkininkų šeima, čia jie neberastų nei vienos karvytės, nei kiaulės, avytės ar ožkelės, nei arkliuko. Tiesa, arklys vis dėl to čia yra. Jį mes pirmiausia ir pamatėme „besiganantį“ kairėje kelio pusėje esančioje sodyboje. Tiesa, jis nesimuistė, nemojavo uodega, nerupšnojo žolės ir nesididžiavo karčiais. Tiesiog stovėjo ir nemirksėdamas žiūrėjo kažkur į tolį. Tada ir supratome, kad tas arklys netikras, kad tai šioje sodyboje su tėvais gyvenančios Editos Kušleikienės kūrinys iš sudžiovintos žolės. (Tęsinys 2021 08 04 laikraštyje)
