Aktualijos

Ramunė Bivainienė: „Kai negaliu pasakyti žodžiais, piešiu…“

Genovaitė ŠNUROVA

Negali būti, kad iki šiol vis dar nesupratote, jog yra kažkas nematomas ten, aukštybėse, kuris mus pavedžioja už rankos per gyvenimo aukštumas ir žemumas, pelkes ir sietuvas, per džiungles ir atogrąžas, per žvirgždą ir smėliu pabarstytus takelius. Tikrai kažkas kitas stumteli mus eiti būtent nurodytu keliu, parodo teisingiausią kryptį, o ar tuo pasinaudojai, ar jauteisi galintis gyvenimo kelią pasirinkti pats, sužinai tik tada, kai ilga kelio atkarpa jau būna nueita… Prisiminkite, ar, iki pusiaukelio nuėjęs, nesugrįžote atgal, supratęs, kad ne šitas kelias veda į sėkmę? Ar prisiekęs pats sau ir kitiems, kad to ar ano tikrai nedarysiu, imate ir padarote? Ar nepastebėjote, jog kažkas jus suvedė su žmonėmis, kurių pagalbos reikėjo būtent tą minutę? Ar jūsų minčių eigos nepakeitė kažkieno pasiūlyta knyga ar pamatytas kino filmas? Jei į visus klausimus atsakėte teigiamai, vadinasi, tikite, jog Lemties knygoje viskas iš anksto surašyta, tik jos perskaityti mums niekas neleidžia… Uteniškė Ramunė Bivainienė sutinka su tuo, jog yra kažkokia jėga, kuri mus stebi, kažkurį laiką leidžia blaškytis, daug ką išbandyti savimi, išsiaiškinti padarytas klaidas, o jau tada spiria į užpakalį ir pasako – drožk tiesiausiu keliu…

Abejonės
Utenos muzikos mokykla Ramunei buvo tarsi atgaiva sielai po sunkiai įkandamų vidurinės mokyklos mokslų. Čia jai sekėsi, čia į pažymių knygelę būdavo rašomi penketukai (pagal tuometinę žinių vertinimo skalę). Specialybės mokytoja, pajutusi, jog mergaitė gali įveikti sudėtingus muzikos kūrinius, tokius jai ir parinkdavo.
Dar būdama mokinė, Ramunė dirbdavo vasaros pionierių stovyklose muzikos vadove. Toks darbas jai labai patiko. Tai netgi subrandino mintį siekti aukštesnių muzikos mokslų, tobulinti atlikimo techniką, bet būtent tada lemtis stojo skersai kelio ir tokį norą užgesino…
Panirusi į muziką, Ramunė nė nežinojo, kad Utenoje yra ir dailės mokykla, nors vidurinėje jai labai patiko dabar jau šviesaus atminimo dailininko Vytauto Petronio pamokos. Iki dabar atmintyje išsaugoti jo pasakyti žodžiai, vertinimai. Buvo momentų, kai Ramunė netgi pasvajodavo būti dailės mokytoja, bet kitą akimirką jau pati su savimi pasitarusi nuspręsdavo, kad tokio darbo dirbti tikrai nesugebės, todėl tokias mintis greitai nuvydavo šalin…

Tęsinį skaitykite 2021 08 07 „Utenyje“