Atvirumo valandėlė

Dvi vienos moters kaukės

  

Genovaitė Šnurova

     Tik tada, kai esu labai pavargusi, kai užgriūna kažkokia nenusakoma nuotaika arba apskritai nieko nesinori daryti, o tik drybsoti įsmeigus akis į lubų kamputį, įsijungiu televizorių. Ir tai dažniausiai ne dėl to, kad mane sudomino kažkokia pokalbių laida, reportažas ar pasakojimas apie egzotiškas šalis. Tikrai ne. Tiesiog dažniausiai tai būna tik nieko nereiškiantis fonas, tik kažkoks tolimas, labai nuobodus pašnekovas, kurio balsas ir garsiai ištartos mintys pakimba ore ir nenusileidžia iki mano sąmonės. Tik tiek.

     Bet kartą pusiau snūduriuodama įjungto televizoriaus ekrane pamačiau, kaip šmėstelėjo gražiai apsirengusi, bet labai neskoningai pasidažiusi apyjaunė moteris, kurios veido bruožai man pasirodė kažkur matyti. Akimirką pagalvojau, kad galbūt su ta moterimi mūsų keliai kažkuriame gyvenimo tarpsnyje buvo susikirtę, bet nesukau sau galvos nei kur, nei kada. Jei ji būtų buvusi man svarbi, tikrai nebūčiau jos pamiršusi.

     Ko gero, trumpam užsnūdau prie įjungto televizoriaus. Pramerkusi akis ekrane vėl pamačiau tą moterį. Pirmiausia pagalvojau, kad čia kažkoks miražas, o gal aš pati nevalingais judesiais atsisukau seniai žiūrėtą laidą. Šį kartą toji moteris buvo kitaip apsirengusi, bet vis tiek neskoningai pasidažiusi. Prireikė tik poros sekundžių, kad ją pamirščiau…

     Maždaug po pusmečio svečiavausi pas jaunystės dienų draugę, o dabar kolegę. Kažkada mūsų abiejų tėvai gyveno vienoje daugiabučio namo laiptinėje (motinos netgi dirbo viename darbe), tai ir mes bendravome. Nesvarbu, kad abi lankėme skirtingas mokyklas, kad aš tuo pačiu metu mokiausi dar ir muzikos, o ji – sporto mokykloje, bet vis tiek rasdavome laiko bendriems užsiėmimams, maudynėms netoliese esančiame ežere, pramogoms. Taigi, sėdėjome abi jos kambarėlyje prie įjungto televizoriaus, gėrėme kavą ir kalbėjomės. Staiga žvilgtelėjau į ekraną – vėl  toji moteris. Tada pasakiau kolegei, kad televizijos studijoje sėdinti ir kalbanti moteris man kažką primena, bet nežinau ką. Kolegė skambiai nusikvatojo: „Tai tu tikrai jos neatpažįsti? Taigi čia ta pati Kristina iš buvusio mūsų daugiabučio laiptinės.“ Suklusau. Ogi iš tikrųjų Kristina. Nesuprantu, kaip aš galėjau jos nepažinti…

     … Nebeprisimenu, kas buvo Kristinos tėvai. Žinau tik tiek, kad ji buvo vienturtis jų vaikas. Neprisimenu ir to, kodėl tėvai tuomet dar paauglei dukrai mūsų laiptinėje išnuomojo vieno kambario butą, nors patys gyveno dideliame nuosavame name. Užtat puikiai prisimenu, kad nuo tos dienos, kai Kristina apsigyveno mūsų laiptinėje, visi kaimynai prarado ramybę. Tarp jų, žinoma, ir mes.

     Manau, kad mergina (tuo metu jai galėjo kokie 16 ar 17 metų) niekur nesimokė ir, žinoma, nedirbo. Kitaip argi ji būtų namuose visą laiką. Pas ją tiek dieną, tiek naktį pilna svečių, nuolat vykdavo išgertuvės, dažnai pasibaigiančios muštynėmis, triukšmu, lakstymu po laiptinę, keiksmais, riksmais, dūžtančiais stiklais. Kaimynai dažnai kviesdavo policijos pareigūnus, bet po jų apsilankymo tyla įsivyraudavo labai trumpam.

     Niekam nekilo abejonių: visi suprato, kad mergina – seniausios pasaulyje profesijos atstovė. Mano tėvai ne kartą skambino Kristinos tėvams, pasakojo apie jų dukros elgesį, bet jie į tai niekaip nereagavo. Tik tais atvejais, kai merginos „svečiai“ aiškindamiesi tarpusavio santykius laiptinėje sugadindavo kaimynų buto duris, atvažiuodavo Kristinos tėvas, atlygindavo nuostolius, bet į dukros butą tikrai neužsukdavo.

     Kartą atsitiko taip, kad trečiame aukšte gyvenantis kaimynas (Kristinos butas buvo ketvirtame) su pirkiniais grįžo iš parduotuvės. Kaip tik tuo metu iš merginos buto, galima sakyti, tiesiog iššoko ir leidosi bėgti žemyn du įsiūčio apimti vyrai, žadėdami vienas kitą užmušti. Abu stengėsi vienas kitam užtvoti, suknežinti nosį ir net nustumti laiptais žemyn, stumdydamiesi tampė vienas kitą tai už rankų, tai už drabužių. O čia kaip tik aukštyn lipantis kaimynas pasitaikė…

     Niekuo dėtas žmogus, kažkurio vyro stumtelėtas, nusirito laiptais, sunkiai susižeidė. Iškvietus greitąją paaiškėjo šonkaulių, raktikaulio lūžiai, daugybiniai įvairių kūno dalių nubrozdinimai.                  Nukentėjusio žmogaus artimieji kreipėsi į policiją. Žinau, kad vyko teismas, bet nežinau, kokios bausmės jiems buvo skirtos. Žinau tik tiek, kad Kristinos tėvas ir čia pasistengė „užglostyti reikalą“: rūpinosi sužeistojo sveikata, mokėjo už vaistus ir žadėjo iškeldinti dukrą iš mūsų namo. Kiek teko girdėti, šitas pažadas nebuvo įgyvendintas…

     Nežinau, kiek dar laiko Kristina gyveno mūsų name, nes aš čia nebegyvenau. Mano tėvai irgi išsikraustė iš to daugiabučio, nusipirko nedidelį namelį kaime. Neprisimenu, kas pasakojo, kad kažkokiu būdu namo pabaisa vadinta mergina buvo iš čia, pasak kaimynes, iškrapštyta. Name įsivyravo ramybė. Vėliau kažkas sakė, kad Kristinos tėvas finansavo laiptinės remontą, atsiprašė dėl dukros elgesio ramybę praradusių kaimynų.

     Ilgus metus nieko apie ją nežinojau. Ir tikrai net nenorėjau žinoti. Ir štai staigmena – sėdi sau televizijoje, kažką protingo pasakoja, gražiai šypsosi. Sąmoningai nenorėjau klausytis jos kalbų. Kad ir ką ji kalbėtų, man tos jos kalbos, išvedžiojimai, samprotavimai tikrai (esu įsitikinusi) jokio įspūdžio nepadarytų. Kitaip sakant, „nepramuštų“ anuomet patirto įspūdžio…

     Vėliau, kai jau šiek tiek apsiraminau po išaiškėjusios tiesos, kai netgi džiaugiausi, kad tokį gyvenimą paauglystėje gyvenusi mergina susitupėjo, kad gal baigė kažkokius mokslus, gal geru elgesiu nusiplovė buvusio gyvenimo purvą, supratau, kad paskubėjau džiaugtis.                 

Sanatorijoje stiprinau sveikatą, kambaryje gyvenau su pusamže moterimi, labai mėgstančia pasakoti visokias istorijas. Vienos jų klausydama supratau (neišsidaviau, žinoma), kad pasakojama būtent apie Kristiną, mat nenorėjau būti siejama su šia moterimi.

     Pasirodo, šios moters jaunesnė sesuo  – Kristinos kaimynė. Abi jos gyvena ne daugiabutyje, o nuosavuose namuose, kuriuos vieną nuo kito skiria tik gėlių lysvė. Taip, Kristina tikrai baigė kažkokius mokslus, turi darbą, susijusį su antsvorio problemomis (aiškina, kaip reikia gyventi, ką valgyti, kaip ir kada sportuoti ir t. t.), bet gyvena aiškiai ne iš atlyginimo: suknelės, kailiniai, papuošalai ir kiti moteriški daikteliai tikrai ne iš prekybos centrų ar „Humanos“. Moteris turi dukrą, bet pati jos neaugina. Jos svečiai, pasak pašnekovės, – viešumoje šeimos laime besipuikuojantys vyrai, atvykstantys čia puikiais automobiliais…

                Taip ir gyvena moteris – tai užsideda kaukę, tai nusiima. Po to vėl – tai užsideda, tai nusiima… Pagal situaciją, žinoma…