Taip ir gyvename. Prašoki šešis gyvenimo dešimtmečius ir pradedi daug ką vertinti kitaip. Tarsi atsiveria tavo akys ir į viską pradedi žiūrėti kitaip. Kitaip dėliojasi prioritetai. Tai, kas atrodė svarbiausia, atsiduria sąrašo pabaigoje arba visai išnyksta.
Nubundi vieną rytą ir supranti, kad žmogus, kuris yra tavo viduje, nepaseno. Jis mąsto taip pat. Jis vis dar nori rašyti ir kurti. O štai fizinis kūnas bando trukdyti gyventi. Jis lyg apleista apgriuvusi tvirtovė. Ir skauda tai šen, tai ten. Labiausiai skauda ten, kur tau yra labai svarbu. Visą gyvenimą gyvenau judrų gyvenimą. Kiek keliauta, kiek pamatyta! Ir dabar labiausiai noriu į miškus. Į Aukštaitijos ir Dzūkijos pušynus. Ten atsigauna širdis, išsivalo galva. Tik jau treji metai trunkantys kojų skausmai bando stabdyti. O tas žmogus viduje verčia nepasiduoti. Eik per skausmą, eik… Nuvažiuoju į mišką, pastatau automobilį ir einu. Kai skausmas pasidaro nepakeliamas, sustoju. Atsiremiu nugara į medį, pastoviu ir, kai skausmas aprimsta, vėl einu. Iki kito medžio.
Dabar gražiausias metų laikas. Gyvenu miesto centre, o atrodo lyg gyvenčiau kaime. Aplink namus, kaip sakiau per pandemiją, penkiolika arų laisvės. Abu su žmona esame vienodai „pasimaišę“. Be galo mėgstame gėles, įprastus bei egzotinius augalus. Bet augalui kaip ir žmogui reikia meilės ir rūpesčio. Kitaip nieko nebus. Dabar toks žydėjimas! Viskas putoja, kupa… Geriu kavą kieme. Stalas stovi po jau ne vieną dešimtmetį skaičiuojančiu, keturių metrų aukščio jazmino krūmu. Jame verda gyvenimas. Mes jį vadiname žvirbliukų viešbučiu. Net ir žiemą jie čia susirenka apie kažką pasikalbėti. Čia jiems saugu. Jazmino krūmas tankus, viršutinės šakelės plonos. Užskris paukštvanagis, žvirbliukai krinta žemyn. Joks vanagas į tokį krūmą nekrenta! Dabar jie peri. Pro jazmino tankmę joks medžiojantis katinas neprasibrauna. Jazmine ir dūminukės išsiperi. Nuo pavasario iki rudens senolis jazminas pilnas gyvenimo.
Išgeriu vaistų nuo skausmo ir einu žolės pjauti. Šiaip tai labai malonus darbas. Pjaudamas žolę ir su augalais pasikalbi. Bet sode pjauti žolę sunkiausia. Ypač sunku pjauti apie šilauoges. Turiu 26 krūmus. Susodinau eilėmis ir pamažinau tarpus. Sunku su žoliapjove. Sodinau įvairaus ankstyvumo veisles. Todėl uogaujame nuo vasaros pradžios iki vėlyvo rudens ir dar visai žiemai užtenka.
Kaip žydi senolė kriaušė! Ji gal gerokai už mane amžiumi vyresnė. Bet nepasiduoda. Vaisiai dideli, stambūs ir labai skanūs. Va ir persikai po tuputį žydi rusvais žiedais. Dar jauni. Turėjau ir anksčiau. Persikai pas mus gausiai dera. Net šakas su vaisiais reikia ramstyti, nes gausūs vaisiai šakas išlaužo. Ir ne tik. Trejus metus gausiai derėjęs persiko medis ėmė džiūti. Ir nudžiūvo. Tada nežinojau, kad blogai paramstytos šakos su vaisiais išjudina šaknis, galima sakyti medį išrauna. O jau vaisių skanumas ir kvapnumas! Nusiperki iš parduotuvės – nepalyginami. Atrodo lyg guminukai – nei kvapo, nei skonio. Su abrikosais man nesiseka. Gal aš čia kažko nežinau… Žydi, o vaisių neveda. Tiesa buvo užauginę keletą. Paragavimui.
Su vyšniom ir trešnėm kita bėda – paukščiai. Beje, kaip ir su šilauogėmis, o dabar ir su braškėmis. Užskrenda juodas pulkas varnų ir amen. Tik lapai ir koteliai ant žemės lieka. Turiu didelį desertinių vyšnių medį, tai jų tik paragauti vos suspėjam. O štai senųjų lietuviškų vyšnių niekam nereikia. Jos kartesnės, rūgštesnės, ir jeigu kiek nulesa paukščiai, tai tik per užsitęsusias sausras. Vienintelis patikimas apsaugos būdas – tinklai. O problema viena – turi būti žemaūgiai vaismedžiai. O štai ir auksuotasis serbentas geltonais žiedais pražydo. Uogos tamsios ir neypatingo skonio, bet, sako, jose daug vitaminų ir mikroelementų. Uogų asorti tiks. Suvalgysiu su kitomis uogomis.
Ką dar pamiršau? Medlieva šiemet gausiai žydi. O jau žiedų gražumas! Mano medlieva dar nedidukė. Edenburge mačiau žydinti medlievos medį. Nenusakoma! Man jo ir uogos skanios. Vynuogės dar tik pradeda gyvybę rodyti. Jei stipresnių šalnų gegužę nebus, bus skanių uogų. O apie obelis, slyvas gal nepasakosiu. Visi jas gerai pažįstate. Kitą kartą papasakosiu apie dekoratyvinius augalus.
Vytautas Kaziela
