Genovaitė Šnurova
Dabar, kai jau žinau ir šios istorijos pabaigą, prisiminiau kažkada kažkur skaitytus vieno išminčiaus žodžius: „Kai krinti, nepamiršk įsidėmėti trijų dalykų: kas tave pastūmė, kas neprilaikė ir kas paprasčiausiai stovėjo ir žiūrėjo. To prireiks, kai vėl atsistosi ant kojų…“ Istoriją, kurią noriu papasakoti, žinau nuo pat jos pradžių pradžios. Kitaip sakant, nuo to laiko, kai jos herojai Sonata ir Joris dar į darželį ėjo… Sonata buvo mano kaimynų dukra – labai miela čiauškalė, mėgstanti pasakoti darželio istorijas. Niekas tiksliai negalėjo pasakyti, ar tos istorijos tikros, ar tai tik jos fantazijos vaisius. Kad ir kaip ten būtų, mergaitė turėjo pasakotojos talentą. Vargu ar kada buvo toks vakaras, kad Sonata nebūtų atbėgusi pas mus savo istorijų pasakoti. Dažniausiai jos buvo susijusios su, pasak jos, žiauriai gražiu tos pačios darželio grupės berniuku Joriu. Tai jis jai šokoladuką padovanojo, tai saldainį, tai siūlė žaisti jo iš namų atsineštais žaislais (kitiems vaikams prie jų net prisiliesti neleisdavo), tai palydėdavo namo išeinančią. Ir darželio auklėtojos, ir kai kurie tėvai linksmai pasišaipydavo iš tokios draugystės. Kai kurie netgi spėliojo, ar ilgai tokia draugystė tęsis… Iš karto sakau – tęsėsi. Kai abiem vaikams jau atėjo laikas eiti į mokyklą, Joris pareikalavo, kad jį tėvai vestų į tą pačią mokyklą, kurią lanko ir Sonata. Kadangi tėvai tokio reikalavimo net nemanė paisyti, Joris rytais iš namų tikrai išeidavo, bet į mokyklą nenueidavo. Tėvams teko pakeisti savo sprendimą…
Tęsinį skaitykite 2022 11 26 „Utenyje“
