Dabar mane gelbsti nedarbingumo pažymėjimas. Nebesijaučiu didele ligone, bet visiems, norintiems mane aplankyti, sakau, kad prie visų kitų ligų prisidėjo dar ir gripas. Taigi yra didelė tikimybė užsikrėsti. O iš tikrųjų tai nesergu aš jokiu gripu. Ir nesirgau. Tiesiog nenoriu, kad kas nors pas mane ateitų. Kol kas nenoriu nieko matyti, su niekuo kalbėtis.
Jaučiuosi taip, lyg nuo akių būtų nukritęs juodas raištis, keletą metų buvęs lyg privalomas veido aksesuaras. Dabar nuo ryto iki vakaro besitęsiančiomis apmąstymų valandomis galvoju, kad aš daug ko nesupratau, nepastebėjau, neteikiau jokios reikšmės tam, kas tarsi nejučiomis vyko šalia manęs. Kitaip sakant, galbūt aš ir tuos jausmus išgalvojau, ir tą žmogų, ir visa tai, kas su juo susiję.
Dabar suprantu, kad beveik dešimt metų gyvenau savo iliuzijų pasaulyje. Įdomu, kiek dar būčiau gyvenusi, kiek dar laiko būčiau tikėjusi tuo, ką pati mintyse susikūriau, jei ne mano netikėta liga, dėl kurios teko į ligoninę atsigulti…
… Nebe aštuoniolikinė buvau, kai likimas man kyštelėjo įdomią pažintį. Ir dar tokią netikėtą. Tai atsitiko būtent tada, kai, galima sakyti, tiesiog be jokio tikslo lėtai pėdinau gatve. Mintimis buvau kažkur nuklydusi, todėl net ne iš karto suvokiau, kad šalia stovintis dailus vyriškis kreipiasi būtent į mane. Tik tada, kai bene trečią kartą pakartojo pasiūlymą nupirkti iš jo atliekamą bilietą į už gero pusvalandžio prasidėsiantį spektaklį, suvokiau prašymo esmę. Kol mintyse svarsčiau, kodėl siūlo man, kodėl būtent į spektaklį, apsižiūrėjau, jog esu prie pat teatro. Tada viskas stojo į savo vietas…
Vos tik spėjau apsidžiaugti gavusi netikėtą progą apsilankyti teatre (seniai ruošiausi, bet tai laiko nebuvo, tai teatro repertuaras kažkodėl man neatrodė patrauklus,
tai kompanijos stigo), pastebėjau, kad piniginėje turiu per mažai grynųjų, todėl negaliu susimokėti už bilietą. Vyras, kuris siūlė bilietą, pasakė, kad pinigus galėčiau atiduoti vėliau mums kur nors susitikus. Taip ir sutarėme.
Susitikome. Grąžinau pinigus. Sužinojau, kad jo vardas Antanas, ir atrodė, kad viskas tuo ir baigėsi. Pasirodo, ne. Naujasis pažįstamas kažkokiais būdais išsiaiškino ne tik tai, kur dirbu, bet ir kur gyvenu. Kartą pasitiko mane išėjusią iš darbo, pakvietė kavos. Tokiu laiku aš jos negeriu, bet nenorėjau pasirodyti nemandagi. Po to dar kažkur susitikome, ir dar…
Po gal daugiau nei metų pažinties jis jau buvo dažnas mano svečias. Kartais ateidavo iš anksto nė neįspėjęs. Iš pradžių pykau, o vėliau tai man netgi ėmė patikti.
Dar po kurio laiko aš jo jau laukdavau. Kartais planuodavome bendras išvykas į užmiestį, neilgas keliones automobiliu po Lietuvą. Tiesa, jei pakviesdavo į kavinę, teatrą, koncertą ar kur nors kitur, kažkodėl turėdavau ateiti viena ir suvaidinti, kad susitikome tiesiog atsitiktinai. Iš pradžių tuo stebėjausi, o vėliau įpratau. Netgi ėmė atrodyti, jog taip ir reikia.
Kai Antanas retkarčiais likdavo pas mane nakvoti, pagalvodavau, prisipažįstu, ir apie santuoką, gyvenimą kartu, bet jis man to, deja, nesiūlė, netgi jokių užuominų nebuvo. Aš jam apie tokius savo pasvarstymus irgi niekada neužsiminiau. Labai knietėjo, bet tvardžiausi kaip įmanydama.
Antra vertus, man savotiškai patiko toks gyvenimas: jokių įsipareigojimų, priekaištų vienas kitam, jokių išankstinių susitarimų. Žinoma, visiškai laisva aš nesijaučiau. Buvau įsimylėjusi, todėl „žiūrėjau viena kryptimi“, t. y. jokių pasilakstymų į kairę ar į dešinę. Kažkaip nesąmoningai laukdavau Antano pasiūlymų, derinausi (kaip tada galvojau) prie jo įtempto darbo grafiko, nuotaikų kaitos ir netgi savotiškų kaprizų.
Antanas vengdavo pokalbių apie savo darbą. Prašė niekada neužsukti į jo darbovietę, net neskambinti be, pasak jo, mirtino reikalo. Jis niekada neminėjo savo namų adreso, nors ne kartą klausiau. Atsakydamas kažką juokingo mesteldavo, ir tiek. Na, panašiai taip, kaip kažkada girdėtoje dainose: mano adresas nei namas, nei gatvė… Tiesa, kartą girdėjau telefonu kažkam diktuojant adresą. Įsiminiau, o po dienos kitos jau mintyse kūriau planą, kaip ten nuvažiuosiu, kaip išdidžiai praversiu duris, kaip jis nustebs, kaip mane pagirs, kad esu tikra detektyvė… Nuvažiuoti, tai nuvažiavau, bet nustebinau nebent pati save – ten buvo kažkokios nedidelės kontoros buveinė…
… Ir štai susirgau. Labai netikėtai. Galvojau, kad dieną kitą pagersiu tablečių nuo skausmo ir praeis. Nepraėjo – ligoninė, skubi operacija, dvivietė palata, kurioje gulėjau viena.
Po trejeto dienų slaugytoja mane nuvedė atlikti kažkokio tyrimo. Išeidama palikau palatą tuščią, o grįžusi vos nešūktelėjau iš džiaugsmo, pamačiusi už poros žingsnių stovintį Antaną, nes pamaniau, kad jis manęs ieškojo, kažkaip susirado ir aplankė (aš jam nieko nebuvau sakiusi apie ligoninę), bet, pamačiusi tuščioje lovoje gulinčią moterį ir iš siaubo padėrusias į mane žiūrinčio mylimojo akis, taip sutrikau, kad, atrodė, visai nebejaučiu savo kūno – tarsi esu, bet tuo pat metu tarsi manęs ir nėra. Tuo labiau kad Antanas man nelabai suprantamais gestais ir mimika bandė pasakyti, kad mes nepažįstami, kad aš neišsiduočiau…
Aš nežinau, ar pats talentingiausias rašytojas sugebėtų žodžiais perteikti mano tos minutės emocijas. Atrodė, kad dangus su žeme susimaišė, išsiveržė visi vulkanai (netgi seniai seniai užgesę), nušliaužė sniego lavinos netgi ten, kur sniego apskritai nebūna, kad į visus aisbergus atsimušė toli nuo jų esantys laivai…
Šiaip ne taip nusigavusi iki savo lovos, bandžiau spėlioti, kas ta moteris Antanui. Kolegė? Draugė? Sesuo? Laimei, neilgai teko kankintis. Pasirodo, tai jo žmona…
Mano sveikata akimirksniu pablogėjo. Slaugytoja ir pati visokiausius vaistus nešė, ir gydytoją kvietė. Abu stebėjosi: tik ką viskas buvo gerai, jau galvojo po dienos kitos į namus išleisti ir štai…
Negalėjau gi aš jiems pasakyti, kad žemė apsivertė, kad viskas, ko laukiau, kuo tikėjau, net ne šukėmis pavirto, o dulkelėmis, kurių nei į saują surinksi, nei kažkaip kitaip sugaudysi…
Gulėjau lovoje akis į lubų kampą įbedusi, skendau dar nepamirštų malonių akimirkų nuotrupose, atskiesdama jas šios dienos realijomis, ir jaučiausi esanti beorėje erdvėje, kurioje neegzistuoja jokie dėsniai, jokie pažadai, jokios meilės ir mylimieji… Šitame sujauktų minčių chaose lyg iš kažkokios prarajos dugno išplaukdavo pavieniai mano palatos kaimynės žodžiai apie rūpestingą, ištikimą vyrą, gabius jų vaikus, tikrai pasisekusią santuoką…
… Antanas tikrai rūpestingai lankė žmoną, tenkino kiekvieną jos prašymą. Vos tik jis praverdavo palatos duris, aš apsimesdavau mieganti– nenorėjau jo matyti.
Mamą lankydavo du mieli berniukai. Suprantu, vaikai gi nekalti, bet aš ir jų nenorėjau matyti. Teturėjau vienintelį troškimą – greičiau namo…
Dieve, kokia laimė, kad galiu gydytis ambulatoriškai. Žinau, kad mano artimieji nekalti, kad draugai irgi niekuo dėti, bet, kol mano pačios viduje nenuskęs pastarųjų dienų įvykiai ir jų pasekmės, negalėsiu vaidinti nerūpestingos sveikstančios moters. Tokia esu. Ir nieko čia nepakeisi…
Genovaitė ŠNUROVA
