Tikra meilė galiojimo laiko neturi

Genovaitė ŠNUROVA. Mūsų meilės istorija prasidėjo 1983 metais. Abu buvome dar moksleiviai. Rimas sėdėjo paskutiniame suole tiesiog man už nugaros ir dažnai tampydavo už kasų. Kartą jis ir dar kitas klasiokas mane pakvietė į indų filmą „Zita ir Gita“. Gal kad buvo vakarinis seansas, gal filmas nepatiko, bet mano kavalierius užmigo net neįpusėjus filmui. Kitą kartą į pasimatymą jau atėjo vienas. Nuo to laiko vaikščiojimas į kino filmus, vakariniai pasivaikščiojimai pradėjo dažnėti.
Tuomet ir mano, ir Rimo tėvų šeimos gyveno senamiestyje. O kai jau prasidėjo „rimtesnė“ draugystė su Rimu, mes iš senamiesčio persikėlėme į kitą mikrorajoną. Rimas kiekvieną rytą ateidavo pas mane tiesiog tam, kad abu kartu eitume į mokyklą. Po pamokų lydėdavo mane namo, o tada skubėdavo sugrįžti į senamiestį, kad suspėtų paruošti namų darbus ir vėl ateiti pas mane. Mano tėvai jį matydavo net keletą kartų per dieną, prie jo įprato ir netgi džiaugėsi mūsų draugyste.
Mokykloje per pertraukas dažnai vaikščiodavome susikibę už rankų. Visi klasiokai žinojo apie mūsų draugystę, vadino porele. Antraisiais mūsų draugystės metais netgi kai kurie mokytojai man sakė nesitikėti iš Rimo nieko rimto, nes jis išlepintas, padykęs, kad pirma meilė tikrai truks neilgai, kad mes netinkam vienas kitam ir t. t. Be to, ir man pačiai atrodė, kad mes esame labai skirtingi, bet buvo gera šalia savęs turėti draugą, kuriuo galėjau visiškai pasitikėti.
Rimas iš tikrųjų buvo padykęs, erzindavo mokytojus, praleidinėdavo pamokas teisindamasis, kad ruošiasi kažkokiam renginiui (jis buvo didžėjus), bet mokėsi gerai. Šeimoje jis buvo jauniausias, todėl tikrai visų lepinamas. O aš buvau vyriausia. Man daug visokiausių namų ruošos darbų tekdavo padaryti už leidimą išeiti į diskoteką. Aš nebuvau pirmūnė, bet mokiausi gerai, buvau aktyvistė, turėjau visokiausios veiklos. Po trijų draugystės metų supratau, kad laukiuosi… O kad žinotumėte, kaip bijojau tėvų, Rimo, klasiokų, mokytojų reakcijos…
Pirmiausia naujieną pasakiau Rimui, vėliau savo ir jo tėvams. Rimas, žinoma, apsidžiaugė, abiejų tėvai irgi didelių priekaištų neturėjo. Situaciją sunkino tik tai, kad abu buvome nepilnamečiai ir dar netgi mokyklos nebaigę (buvome paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje). Aš jau buvau nusprendusi mesti mokslus, o Rimą prašiau pasilikti mokykloje. Jis nesutiko. Sakė, kad mane myli, kad niekada manęs nepaliks, kad abu „prisidirbome“, todėl abu ir atsakomybe dalinsimės.
Kai ėmėme ruoštis vestuvėms, reikėjo gauti klasės vadovės charakteristiką. Kai nuėjau jos paprašyti, mokytoja šaukė, rėkė, pyko, dejavo, kad per mus ji negaus kažkokio apdovanojimo, kad „vaikiška santuoka“ bus labai trumpalaikė, kad gėdą užtraukėme visai mokyklai… Žodžiu, namo grįžau užverktomis akimis, įbauginta ir visiškai sugniuždyta. Tą pačią dieną pas tą pačią klasės vadovę paprašyti charakteristikos nuėjo ir Rimas. Jis jos irgi negavo, o „pamokslus“ išklausė tokius pačius, kaip ir aš.
Po keleto dienų, kai jau šiek tiek aprimo aistros, nuėjau pas mokyklos direktorių, viską nuoširdžiai jam papasakojau. Jis balso nekėlė, man jokių priekaištų neišsakė, moralės normų neaiškino, tiesiog patarė, ką turiu padaryti, kokių dokumentų reikės. Kitą dieną charakteristikas gavome, bet tuo niekas nesibaigė, mat dar reikėjo gauti oficialų leidimą tuoktis. Mus „teisė“ mokyklos atstovai, nepilnamečių inspekcijos, savivaldybės darbuotojai ir dar kažkokių moralės saugotojų atstovai. Visi mus kaltino, vadino morališkai kritusiais, gėdino taip, kad nuo įtampos man pasidarė bloga. Jaučiau, kad tuoj nualpsiu… Neiškentęs mums mestų kaltinimų (kartu su mumis tuose mūsų moralės svarstymuose dalyvavo ir mano tėtis, ir Rimo mama), mano tėtis atsistojo ir „rėžė kalbą“. Po jo pasisakymo mūsų elgesio svarstymas baigėsi. Mes gavome leidimą tuoktis. Vyru ir žmona mes tapome rugpjūčio viduryje, o gruodžio 10 d. mums gimė dukrelė. Buvome labai laimingi. Tiesa, pamiršau paminėti, kad nuo rugsėjo mėnesio mes sugrįžome į vienuoliktą klasę vakarinėje suaugusiųjų mokykloje.
Pavasarį Rimas gavo šaukimą į kariuomenę, bet Aukščiausiasis buvo suplanavęs kitaip: aš jau laukiausi antro vaikelio, todėl Rimas netapo kereivėliu…
Mes jau buvome keturių asmenų (dar gimė sūnelis) šeima. Abu tuomet buvome dvidešimtmečiai. Reikėjo galvoti, kaip išgyventi, kaip užsidirbti pinigėlių. Tada ir tapome verslininkais. Tiesa, tada mus vadino kitaip – spekuliantais. Siuvome drabužius, vežėme juos į Rusijos gilumą ir ten pardavinėdavome. Žinoma, labai rizikavome, bet iš kažko gyventi juk reikėjo. Buvo labai sunku, bet mes nedejavome, nesiskundėme, o kantriai dirbome. Aš su dviem mažais vaikais likusi Lietuvoje ruošdavau siuvinius, o Rimas užsiimdavo jų realizacija. Išvažiuodavo į Rusijos gilumą mėnesiui, o kartais ir dar ilgesniam laikotarpiui. Po septynių labai sunkaus darbo metų už pačių užsidirbtus pinigus nusipirkome butą. Į jį įsikėlę, nesitvėrėme džiaugsmu ir toliau nepaliaujamai dirbom, dirbom, dirbom…
… O meilė nesibaigė, nors nuo paauglystės praėjo jau beveik keturiasdešimt metų. Kartu statėmės namus, užauginome vaikus, išleidome juos į mokslus. Dabar džiaugiamės trimis anūkais ir anūke.
Visą laiką sunkiai dirbome, bet meilės neišdavėme, neiškeitėme jos į pigius blizgučius, abejotinus pažadus. Viską, ką užgyvenome, užsidribome patys.
Kai vaikus jau išleidome į mokyklą, panorau save išbandyti versle. Prieš 27-erius metus įkūriau įmonę, kurios veikla ir šiandien sėkminga. Lankiau daugybę visokiausių mokymų, kursų, kurie vyko ne vien Lietuvoje. Išmokau gaminti papuošalus iš natūralių akmenų, kompozicijas iš dirbtinių gėlių ir kt. Žinoma, verslo irgi nemečiau: viską galima suspėti planuojant laiką.
Rimas liovėsi važinėjęs į Rusiją, įsidarbino ir daug metų dirbo toje pačioje įmonėje, kuri nekeitė profilio, tik išaugo iki tarptautinės kompanijos, o toji tarptautinė kompanija vadovo pareigas pasiūlė būtent Rimui. Nors tai buvo nemenkas iššūkis (reikėjo mokėti net keletą užsienio kalbų), bet mano vyrui toks reikalavimas didelių sunkumų nesudarė – savarankiškai išmoko anglų, lenkų kalbas.
Mano nuomone, visada viskas pavyksta, jei nesidairai atgal, jei nelauki pagalbos iš aplinkinių, jei kabiniesi į visas įmanomas veiklas, pasak liaudies, ragais ir nagais, jei nebijai sunkumų ir esi pasiryžęs juos įveikti. Kitaip nė negali būti. Na, nepavyks vieną, antrą kartą, bet trečią jau tikrai pavyks. Žinoma, jei nenuleisi rankų ir jei save motyvuosi.
Mudu džiaugiamės ir tuo, kad niekada nenutrūko bendravimas su buvusiais mūsų klasės draugais: bendravome, kai jie studijavo, bendraujame šeimomis ir dabar.
Praėjus dešimčiai metų po mokyklos baigimo, mes su Rimu organizavome klasės susitikimą. Susitikimo data sutapo su mūsų vestuvių dešimtmečiu. Tas susitikimas įsimintinas tuo, kad jame dalyvavo ir mūsų klasės auklėtoja. Ta pati, kuri prieš dešimt metų mus pasmerkė, kuri sakė, kad pirmoji meilė trumpalaikė ir kad mes netrukus išsiskirsime.
Klasiokai mus pasveikino su santuokos dešimtmečiu, o auklėtoja, atsistojusi prieš mus visus, atsiprašė manęs ir Rimo. Sakė, suklydo netikėdama mūsų meile, abejodama dėl jos tvirtumo, pasidžiaugė mūsų sėkme, jau paaugusiais vaikais.
Po tiek metų atrodė, kad mes gal ir nepykome, bet kad buvo labai skaudu girdėti jos žodžius, nebuvome pamiršę.
Nebėra tarp gyvųjų mūsų auklėtojos, bet tas jos atsiprašymas iki šiol šildo. Gal tada tikrai taip reikėjo…
Netgi dabar, turėdami jau paaugusius anūkus, esame įsitikinę – pirmoji meilė, jei ji tikra, atlaiko visus gyvenimo išbandymus, o metams bėgant ji dar labiau tvirtėja…