Genovaitė ŠNUROVA
Miegojau tol, kol šonus paskaudo. O ir tada, kai prabudau, jaučiausi tarsi sapne. Prieš akis plaukė kažkada matyti vaizdai, sutikti žmonės, jų gyvenimai, tik savęs juose nemačiau. Betgi tikrai buvau.
Kai apsisprendžiau pagaliau ridentis iš lovos, suskambo telefonas. Skambino žmona, kuri jau keletą mėnesių gyvena pas sūnų vienoje kurortinėje Lietuvos vietovėje. Ji ten prižiūri anūkėlį, nes vaikas, vos išvestas į darželį, suserga, tuomet sūnus arba marti negali išeiti į darbą. O jo prarasti nė vienas nenori, todėl „gelbėjimosi ratu“ tapo močiutė.
Žmona pasveikino mane su gimtadieniu. Pirmoji, nors jau beveik pusiaudienis. Džiaugiausi, kad nors ji prisiminė. O juk būdavo…
… Jaunystėje man tikrai sekėsi. Vedžiau moterį, kurią įsimylėjau vos pamatęs. Baigiau mokslus, tuomet vadintus prestižiniais. Pirmoji darbovietė – nedidelė maisto prekių parduotuvė rajono centre. Buvau jos direktorius. Vėliau vis kilau karjeros laipteliais, kol pasiekiau tais laikais labai aukštą postą – tapau prekybinės bazės direktoriumi. Nežinau, ar jūs galite bent įsivaizduoti, kiek aš tuomet turėjau draugų! Žinoma, nebuvo nė vieno tokio, kuris ko nors tais deficito laikais (dabartinis jaunimas gal net tokio žodžio negirdėjęs) manęs nebūtų prašęs. Vieniems reikėjo baldų, kitiems kilimų, importinių drabužių, indų, batų… Prašydavo netgi paprastų paprasčiausių dalykų, kurių parduotuvėse beveik nebūdavo: žirnelių, majonezo, kavos, vaisių, kosmetikos priemonių ir t. t.
Tęsinį skaitykite 2021 04 10 „Utenyje“
